Artimiausios premjeros ir gastrolės


Jaunimo teatras 58-ąjį sezoną pradės dviem jaunųjų režisierių premjerom. Rugsėjo 11, 13 d. teatras pakvies į režisieriaus Adomo Juškos spektaklį „Guašas“. Jame vaidmenis kuria aktoriai Andrius Bialobžeskis, Aleksas Kazanavičius, Aušra Pukelytė, Jovita Jankelaitytė, Martynas Berulis, Augustė Šimulynaitė, Simonas Storpirštis. Scenografė – Barbora Šulniūtė. Kompozitorė – Ieva Parnarauskaitė.

Režisierius A.Juška: Spektaklio tema, nuo kurios prasidėjo kūrybinis procesas, yra mokykla. Tikslas yra šią vietą apžvelgti be įprastų vertinimų ir klišių, kurios dažniausiai naudojamos jos vaizdavime, bet nauju žvilgsniu pastebėti, kas joje slypi. Čia pirmą kartą būsimas žmogus susipažįsta su socialine terpe, su galios struktūromis, oficialiomis ir nerašytomis. Patekęs į šias taisykles, jis privalo surasti vaidmenį sau, nebrandžiu ir dažnai gėdingu vaidybos keliu. Iš pradžių jis dar nežino, kad šios kaukės ir manieros, kuriomis kuria savo vaidmenį, nėra tokios laikinos, kaip gali pasirodyti, – jos palieka gilų ir ryškų įspaudą savo išvirkščia puse, ir pabandęs jas nusiimti žmogus nustemba, pamatęs po kauke tą patį atvaizdą. Kitaip tariant, mokykla yra ilgas ir skausmingas potencialaus žmogaus virtimas savimi – per mėgdžiojimą, per prisitaikymą, per vaidinimą formuojasi jo tapatybė. Rezultatas, kurio tikiuosi, turėtų būti tarsi senas mokyklos dienynas, rašytas nei vaikų, nei suaugusiųjų, kuriame praeitis maišosi su vaizduote, kuriame nužymėti ištisų klasių likimai ir neišsipildę sapnai: štai šios klasės mokiniai pakorė mokytojo katę, štai šioje klasėje visos buvo įsimylėjusios vieną berniuką, kuris 7 klasėj nuskendo, štai šios klasės visi berniukai iškart po mokyklos buvo išsiųsti į karą, ir nė vienas negrįžo. Aktorių veikimo logika nėra įprastinė, jie neturi atskirų, griežtai apibrėžtų personažų. Jų atliekami veiksmai nepriklauso jiems, jie yra tik kažkada seniai praeitų gestų ir manierų aidas, atkartojimas. Spektaklio estetika turi atitikti turinį – nebrandi, nerafinuota, sakykime, "kiemo" forma – vietoj karsto kartoninė dėžė, grubiai nudažyta, vietoj arklio - mokyklinis "ožys", netgi muzika turi būti tokia, kokią sugrotų pirmokas muzikos mokykloje. Bendras vaizdas, kuriame vietoje idėjų matome idėjų parodijas ir pamėgdžiojimus – tai fantasmagoriškas ir nebrandus pasaulio mikrokosmas. 

Spalio 21, 22 d. planuojama režisieriaus Nauberto Jasinsko spektaklio „Edžio pabaiga“ pagal to paties pavadinimo šiuolaikinio prancūzų rašytojo Édouard Louis romaną premjera. Spektaklyje vaidmenis kuria aktoriai Jovita Jankelaitytė, Viktorija Kuodytė, Matas Dirginčius, Matas Sigliukas. Režisieriui talkina ukrainiečių kilmės prancūzų dramaturgas Maksym Teteruk. Scenografė – Sigita Šimkūnaitė. Kostiumų dailininkė – Sandra Straukaitė. Video menininkas – Ričard Žigis. Kompozitorius – Gintaras Sodeika.

Naujosios kartos prancūzų rašytojo Eduardo Louis knygose autobiografiniu dokumentiniu stiliumi aprašoma autoriaus paauglystės ir jaunystės patirtis žemiausio socialinio sluoksnio darbininkų šeimoje Prancūzijos provincijoje. Radikaliai konservatyvios tėvų pažiūros į vaikų brendimo klausimus ir pasipriešinimas liberalios visuomenės vertybėms paliečia dažnos Europos šalies visuomeninio gyvenimo nervą. Šis procesas socialiai sprogstamą pobūdį įgavo, kai globalistinė politika „nušlavė“ ir radikalizavo ekonomiškai „neefektyvią“ visuomenių dalį. Tokiame kontekste subrendo E.Louis kūryba. Savo knygą „Edžio pabaiga“ rašytojas įvardina kaip autobiografinį pasakojimą apie jauno žmogaus formavimosi raidą. Autorius vaizduoja postindustrinio nuopolio sukrėsto miestelio gyventojų kasdienybę bei jos įtaką čia bręstantiems vaikams ir paaugliams. Vienas jų Edis, suvokdamas savo netradicinę seksualinę orientaciją, patiria skausingas patyčias mokykloje ir atšiaurų tėvų santykį... Reflektuodamas savo paties nueitą kelią nuo statistinio tokio paauglio iki žinomo Paryžiaus intelektualo, E.Louis atveria šiandieninės Europos visuomenių žaizdas ir užduoda klausimus apie jauno žmogaus pasirinkimus.

2021–ųjų geriausio jauno menininko premiją pelnęs režisierius N.Jasinskas naujame savo darbe siekia perteikti sau asmeniškai opias temas. Gimęs beveik tuo pačiu metu, kaip ir romano autorius, kilęs iš provincijos šiaurės Lietuvoje, N.Jasinskas teigia, kad skurdas, nepriteklius, kasdien patiriamas psichologinis smurtas, nesprendžiamos priklausomybės nuo alkoholio bėdos šeimoje – neatsiejama ne tik romano, bet ir didžiosios dalies mūsų šalies kasdienybės dalis. Atitikmenį Marine Le Pen figūrai bei jos partijai nesunkiai galima rasti Lietuvoje: praeitame dešimtmetyje populistų „Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos“ vienareikšmis triumfas regionuose. Anot N.Jasinsko, – Pavadinimas „Edžio pabaiga“ dvilypis: suponuoja jauno žmogaus augimo netinkamoje kultūrinėje, socialinėje, politinėje erdvėje pabaigą ir reiškia naują pradžią – autorius siekia kuo sąmoningiau atsiskirti nuo „buvusio aš“. Šį norą galima suvokti kaip itin stiprų troškimą atsikratyti praeities, sąmoningai keliaujant savotiško „pabudimo“ link. 

Rugsėjo mėn. Yanos Ross režisuotas spektaklis „Vienos miško pasakos“ dalyvaus Pilzeno tarptautiniame teatro festivalyje. Pastaruoju metu pripažinimą Europos scenose pelniusios Y. Ross 2019 m. Jaunimo teatre režisuotas spektaklis „Vienos miško pasakos“ pagal to paties pavadinimo austrų dramaturgo Ödöno von Horvátho pjesę turi nemažai aktualių sąsajų su šiandiena. 1931–aisiais parašęs „Vienos miško pasakas“, Horváthas buvo vienas pirmųjų prieškario intelektualų, parodęs, kad fašizmas nėra tik jėga primesta ideologija – jis gimsta viduriniosios klasės sąmonėje, valdomoje vertelgiškų tikslų ir primityvaus nacionalizmo.