Anton Čechov

VYŠNIŲ SODAS

Režisierius: Algirdas Latėnas
Trukmė: 3 val. 30 min.

Iš rusų kalbos vertė: Juozas Aputis
Scenografė: Giedrė Brazytė  
Kostiumų dailininkė: Sandra Straukaitė
Kompozitorius: Algirdas Martinaitis
Judesio kompozicijos autorius: Arnoldas Jalianiauskas 

Premjera 2014 m. balandžio 4 d. 

Vaidina:
Viktorija Kuodytė, Emilija Latėnaitė-Beliauskienė, Giedrė Giedraitytė, Aleksas Kazanavičius, Simonas Storpirštis, Sergejus Ivanovas, Andrius Bialobžeskis, Aušra Pukelytė, Giedrius Arbačiauskas, Jonė Dambrauskaitė, Saulius Bareikis, Lukas Petrauskas, Ignas Ciplijauskas



Aprašymas

„Vyšnių sodas“ – vienas žinomiausių teatro kūrinių. Jo interpretacijų yra tiek daug, kad sunku būtų nusakyti apie ką iš tiesų norėjo kalbėti A. Čechovas, žvelgdamas į XX a. pradžios publiką. Teatro istorikai pripažįsta, kad jis buvo vienas labiausiai nesuprastų Rusijos rašytojų. „Vyšnių sodą“ įvardindamas kaip keturių veiksmų komediją ar net farsą, dramaturgas vertė ir režisierius, ir teatro kritikus permąstyti humoro esmę.

Į „Vyšnių sodą“ žvelgiama kaip į tragikomediją ar subtilią, psichologinę dramą. Dvarininkė Ranevskaja Liubovė Andrejevna grįžta po ilgų metų praleistų Paryžiuje į mylimą dvarą Rusijos provincijoje. Su ja kartu atvyksta dukra Ania bei guvernantė Šarlota ir liokajus Jaša. Paaiškėja, jog dvaras, kuriame buvo praleistos gražiausios jaunystės dienos, bankrutuoja. Vienintelė išeitis, galinti išgelbėti nuo finansinio žlugimo – išnuomoti arba parduoti namus ir šalia esantį, kažkada buvusį šeimininkų pasididžiavimą – vyšnių sodą. Dvarininkė negali, nenori, nesugeba priimti sprendimo ir laukia, kol likimas pats viską sudėlios į vietas. Daugybė žmonių, įskaitant įdukrą Varią, tarnus, kitus draugus dvarininkus, laukė jos atvažiavimo. Visi jie – praėjusio laiko liudininkai ir visiems reikia nors truputėlio ponios dėmesio. Apie ateitį čia beveik nekalbama, nes ji kelia nemalonius jausmus, tik ar ilgam pavyks užsimerkti ir nematyti realybės?

A. Čechovo kūryba suvaidino lemiamą vaidmenį teatro istorijoje. Ne veltui jis dar yra vadinamas „XX amžiaus Šekspyru“. Būtent tuo metu novatoriška ir iš pradžių ne visiems suprantama A. Čechovo dramaturgija padėjo pagrindus naujos teatro epochos atsiradimui. XIX a. teatras buvo pilnas štampų, įsisenėjusių kanonų, o svarbiausia – nutolęs nuo realaus gyvenimo. A. Čechovas atkakliai siekė priartinti teatrą prie žmonių, norėdamas scenoje matyti paprastus ir tuo pačiu sudėtingus dalykus. Paties autoriaus išsakyta jo dramų formulė, kai „žmonės geria arbatą, ir tuo pačiu metu dūžta jų likimai“ vieniems režisieriams pasitarnauja, kaip jų spektaklių ,a priori‘ koncepcija, kitiems žadina norą polemizuoti su klasiku. Tuo tarpu Algirdas Latėnas sako, kad šie žodžiai gražūs, tačiau nei konfrontuoti, nei tiesiogiai interpretuoti dramaturgo žodžių spektaklyje nesiruošia. Režisierius pirmiausia įžvelgia šiuolaikinio pasaulio dramą vis labiau svetimėjančioje ir socialinės atskirties kamuojamoje visuomenėje. O Čechovo ieškojimams yra svarbus ne vien režisieriaus, bet ir pačių aktorių įnašas. A. Latėnas sako, kad „Vyšnių sodo“ atsiradimui Jaunimo teatre įtakos turėjo būtent aktorių trupė, kuri yra pajėgi ne tik suvaldyti povandeninės Čechovo minties tėkmę, bet ir plėtoti patį kūrybinį procesą.