Dabarties akistatos premjeroje „Rytoj buvo vakar“

Kovo 15 ir 24 d. Jaunimo teatras kviečia į fantastinės dokumentikos spektaklio „Rytoj buvo vakar“ premjerą. Jo kūrėjai – režisierius Aidas Giniotis ir aktoriai Ieva Kaniušaitė, Neringa Varnelytė, Aldona Bendoriūtė, Janina Matekonytė, Gediminas Storpirštis, Nerijus Gadliauskas, scenografė Laura Luišaitytė, video menininkas Vaidas Lekavičius.

Šiandien pasaulis išgyvena šiurpią Rusijos sukelto karo Ukrainoje realybę ir nerimą – kas bus rytoj? Vakar diena – niekur nedingusi, iš mūsų sąmonės ir atminties neištrinta, nepamirštama. Ji – amžinas mūsų pilietinis rūpestis dėl savo šalies rytdienos. Ar dažnai įvykius, kuriuos išgyveno mūsų tėvai, seneliai, artimieji, susiejame su aktualia dabartimi? Naujas režisieriaus Aido Giniočio spektaklis „Rytoj buvo vakar“, kurio scenarijų jis kūrė kartu su Jaunimo teatro aktoriais, – bandymas atsakyti į šį nelengvą klausimą.

Pagrindinė veikėja, jauna mergina, išgyvena rūpesčius ir kelia kiekvienam bręstančiam žmogui kylančius egzistencinius klausimus. Kas yra asmeninė ir šalies laisvė, Tėvynė, patriotizmas? Kodėl svarbu suvokti praeitį? Kaip ji gali padėti gyventi? Mergina keliauja į praeitį ir susitapatina su bendraamže paaugle, kuri penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje kartu su mama buvo ištremta į Sibirą. Jas daug kas skiria, bet tikriausiai ir sieja. Keliaudama atminties, svajonių, fantazijų ir faktinės istorijos labirintais, mergina susiduria su realiu skausmu, patiria netektis, tačiau patenka ir į kuriozines bei šypseną keliančias situacijas. Kelionė ją brandina ir kelia naujus klausimus.

Spektaklyje paauglė Mergaitė Ieva (aktorė Ieva Kaniušonytė) prisistato žiūrovui: „Aš esu Ieva. Aš niekada nebuvau Sibire. Ir aš nežinau, kas bus rytoj. Dar vaikystėje girdėdavau: rusai puls, bus karas, jie Tėvynės negins, jaunimas visai išlepęs, oi pabūtų jie Sibire...“ Laiko liftu ji keliauja pirmyn į praeitį ir atgal į dabartį. Spektaklio dramaturgija tarsi mozaikos paveikslėliai, sustiprinti dokumentinių praeities vaizdų (video projekcijose panaudotos nuotraukos iš Lietuvos nacionalinio muziejaus leidinių „Lietuvos gyventojai lageriuose ir tremtyje“) atveria skaudžią Lietuvos praėjusio amžiaus istoriją.

Aktorės Aldonos Bendoriūtės nuomone: „teatro menas – tai nuojautų, išgyventų patirčių ir jausenų menas. Jis išlieka visiems aktualus. Ką jaučia kiekvieno mūsų širdys šiandien? Reikia sutelkti valią ir nugalėti baimes, kad tikėtume, jog gyvenimas, kurį teko išgyventi vakar, bus kitoks rytoj...“ Aktorė Neringa Varnelytė sako: „Spektaklyje mūsų vaidmenų pavidalai tarsi asmeninių potyrių, skausmingų išgyvenimų ir jausmų kolektyvinė prisiminimų dėlionė istorijos, dokumentų, faktų kronikos paveiksle.“ Scenografijos dailininkė Laura Luišaitytė siekė, kad scenovaizdyje „atsirastų daugiau sąlygiškumo, šių istorijų interpretacijai daugiau lengvumo, erdvės suteikiant aktorių kūrybinei laisvei.“

Pagrindinio vaidmens atlikėjos jaunos aktorės I.Kaniušaitės nuomone šis spektaklis – tai  „magiškas realizmas, istorijos pasakojimas jaunos paauglės lūpomis, kuri dalinasi savo esamo laiko išgyvenimais. Tas pasaulis toks kintantis, visus mus savo vertinimais, patirtimis ir išgyvenimais žiauriai slegiantis. Aš tarsi save transportuoju laiko liftu iš dabarties į kitą, išgyventos savo giminės, senelių pasakotos, girdėtos epochos, iškentėtos tremties paveikslą... Tarsi vakar buvo brutali, agresyvi okupacija, o rytoj? Kas žino, ar nepasikartos rytoj kas buvo vakar?“