Nuolaidos bilietams į įsimintinus spektaklius

Teatras skelbia nuolaidas į įsimintinus spektaklius, rodomus lapkričio mėnesio repertuare.

Į spektaklius Cinkas (režisierius Eimuntas Nekrošius) ir Vienos miško pasakos (režisierė Yana Ross) bilietams taikoma 20 proc. nuolaida. Į spektaklius Autonomija (režisierius Arpad Schilling) ir Don Kichotas (režisierius Adomas Juška) žiūrovai bilietus gali įsigyti su 30 proc. nuolaida.

Spektaklis Cinkas – paskutinis Eimunto Nekrošiaus pastatymas kadaise jo išgarsintame Jaunimo teatre ir vienas paskutiniųjų legendinio režisieriaus darbų. Jame Nekrošius prisilietė prie bene tragiškiausių XX a. pabaigos temų – Afganistano karo ir Černobylio atominės elektrinės katastrofos. Po 26-erių metų pertraukos režisierius grįžo į savo jaunystės teatrą su spektakliu, pasakojančiu apie tai, kas įvyko prieš tuos tris dešimtmečius. Apie epochą, kuri nugrimzdo į nebūtį, bet jos padarinius jaučiame ir šiandien.

Yra dvi situacijos, kai žmogus pakyla virš gyvenimo kasdienybės ir atsiveria jo esmė: kai jis įsimylėjęs ir kai nujaučia artėjančią mirtį. Tada žmogus egzistuoja ant savo galimybių ribos, – sako Nobelio premijos laureatė baltarusių rašytoja Svetlana Aleksijevič. Savo teatre šias ribines situacijas nuolat tyrinėjęs Nekrošius spektaklio „Cinkas“ centre įkurdina pačią autorę – Svetlaną Aleksijevič (aktorė Aldona Bendoriūtė-Gadliauskienė). Ir pasakoja apie jos kelionę per savo laiką. Išgalvotą ir tikrą tuo pat metu. Nuo vaikystės svajonės iki profesinių aukštumų. Tai – vienišo kūrėjo kelionė, turint vienintelį tikslą – išminuoti žmogų, kaip minų lauką. Ir paliudyti ne istorinių faktų, bet jausmų tiesas.

„Vienos miško pasakos“ – žinomuose Europos teatruose dirbančios režisierės Yanos Ross pirmasis pastatymas Jaunimo teatre. Jis pelnė aukštus kritikos įvertinimus, pažymėtus dviem „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimais. Režisierė kartu su dramaturgu Mindaugu Nastaravičiumi, klasikinę austrų dramaturgo Ödöno von Horvátho pjesę perkėlė į mūsų dienų Lietuvą ir perskaitė savaip: Mes kuriame adaptaciją, bet esminės pjesės temos – nacionalizmas, kultūrinės tradicijos, veidmainystė – išlieka spektaklio ašimi. Spektaklio žanras – tragikomedija. Spektaklis provokuos juoką, tačiau tam tikru metu juokas gali priversti pasijusti labai nepatogiai...

„Vienos miško pasakų“ kūrėjai bando apčiuopti pamatus, ant kurių stovi tipiška lietuviška šeima. Ir jiems, kartu su būriu aktorių, sukūrusių įsimintinus vaidmenis, tai puikiai pasisekė padaryti. Spektaklis linksmas ir kartu provokuojantis, verčiantis suklusti, keliantis klausimus, kurie yra tarsi tas „grėblys“, ant kurio kaskart vis lipame savo gyvenime...

Spektaklis „Autonomija“, pasirodęs 2018 metais, tapo antruoju tarptautinį pripažinimą pelniusio vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo pastatymu Lietuvoje.  Jis gimė iš pačių aktorių improvizacijų „autonomijos“ tema.

Árpádas Schillingas yra vienas geriausių pavyzdžių, ką reiškia žodžių derinys teatras ir visuomenė. Nenuilstantis idėjų generatorius, jis kaip retas kitas režisierius, savo kūryboje sugeba apčiuopti šiuolaikinio žmogaus problemas ir pakylėti jas iki bendražmogiškų klausimų, sujungiančių teatrą ir publiką. Jis moka išlaisvinti aktorių iniciatyvą, paversti juos pilnaverčiais kūrybinio proceso dalyviais. Ir kartu su aktoriais kiekvieną kartą teatrą atrasti tarsi iš naujo. Tokio teatro šiandien Lietuvoje labai stinga. Trečius metus gyvuojantis  spektaklis „Autonomija“ ne tik nepaseno, bet ir įgavo naują aktualumą, o skirtingas mokyklas atstovaujančių aktorių ansamblis yra aukščiausio lygio teatrinės kūrybos pavyzdys.

Šįmet pavasarį pasirodęs spektaklis „Don Kichotas“ – kitokia aktorinės teatrinės kūrybos originalioje režisūrinėje interpretacijoje versija. Ketvirtąjį ir iki šiol didžiausią pastatymą Jaunimo teatre įgyvendinęs jaunas režisieriaus Adomas Juška šįkart susigrūmė su vienu sudėtingiausių klasikinės literatūros kūrinių. Kartu su pagrindinius vaidmenis kuriančiais aktoriais Aleksu Kazanavičium (Don Kichotas) ir Andrium Bialobžeskiu (Sanča Pansas) bei kitų vaidmenų atlikėjais jis sukūrė daugiažanrį polifoninį ir tuo pat metu žmogiškai jautrų teatrinį reginį, kuriame klasikiniai cirko elementai dera su gilia psichologine kūrėjo studija. Teatras, kaip akimirksnio iliuzija, gimstanti iš idealizmo, kurį nuolat trypia šiurkšti gyvenimo realybė, bet jis kaskart atgimsta, kaip pats Don Kichotas, nesiliaujantis kovoti su „vėjo malūnais“ vardan savo nesunaikinamo tikėjimo... Šią temą jaunasis režisierius kartu su aktoriais gvildena žaisme trykštančiame ir žiūrovų abejingais nepaliekančiame spektaklyje.