JAUNŲJŲ KRYŽKELĖS: 4 PREMJEROS

2022-ųjų pirmąjį pusmetį Jaunimo teatras pristatys kūrybinę programą „Jaunųjų kryžkelės“. Per ją bus siekiama kalbėti apie jaunų žmonių pasirinkimus, jų išgyvenimus, tarpusavio santykius. Apie akistatas su istorine atmintimi ir supančiu pasauliu. Apie jaunystės „kryžkeles“, kuriose ieškoma savo kelio.

Programoje įvyks 4 naujos premjeros pagal lietuvių ir užsienio autorių kūrinius. Jose gvildenamos temos nuo jaunystėje išgyventų tremties traumų iki paauglio adaptacijos visuomenėje suvokiant savo kitoniškumą, nuo beketiškos jauno menininko dilemos iki jauno žmogaus santykio su trauminiu savo šeimos, šalies palikimu. Spektaklių kūrėjai – žinomi vyresnės kartos ir jauniausi lietuvių režisieriai Aidas Giniotis, Gintaras Varnas, Eglė Švedkauskaitė, Naubertas Jasinskas.

„Rytoj buvo vakar“ – toks darbinis režisieriaus A. Giniočio spektaklio pavadinimas atspindi jo laiko aprėptį nuo Sibiro tremtį patyrusios kartos iki šių dienų jaunimo. Režisierių ir jo suburtą Jaunimo teatro aktorių komandą domina universalus klausimas, – kaip jaunas žmogus išgyvena svarbiausius savo gyvenimo įvykius skirtingose aplinkybėse. Kuo Sibiro tremtyje patirta pirmoji meilė, netektis, praradimo skausmas skiriasi ir kuo panašūs į šiandieninio jaunuolio pirmąsias gyvenimo patirtis? Kiek ir kaip jas sąlygojo kone šviesmečiais nutolęs kitoks anas laikas? Spektaklio dramaturgija bus kuriama remiantis pačių  kūrėjų ir jų artimųjų patirtimis. Pasitelkus autentiškus ano laiko liudijimus bus siekiama išvengti bet kokio istorinės atminties ideologizavimo. Anot režisieriaus, – per patirčių sugretinimą mes prisiliečiame prie istorinės atminties, imame suvokti jos žmogiškąją vertę. Tik sužmoginę istoriją, galime pabandyti išsaugoti atmintį, kuri nepastebimai tirpsta ir nyksta lyg tie Arkties ledynai... Spektaklis „Rytoj buvo vakar“ įsivaizduojamas, kaip skirtingų kartų ir laikmečių konkrečių patirčių žemėlapis. 

Šio sezono pradžioje įvykusi režisieriaus Gintaro Varno premjera pagal Aldous Huxley knygą „Puikus naujas pasaulis“ sulaukė didelio publikos dėmesio ir aukštų įvertinimų. Spektaklyje greta žinomų Jaunimo teatro aktorių vaidmenis kuria studijas LMTA baigiantys aktoriai. Jų darbai tapo svariu „Puikaus naujo pasaulio“ sėkmės faktoriumi. O spektaklyje įsimintiną pagrindinį Laukinio vaidmenį sukūręs Matas Sigliukas įsiliejo į Jaunimo teatro trupę. Siekiant pratęsti bendradarbiavimą su G.Varnu kaip režisieriumi ir pedagogu, o taip pat įtraukti į teatro kūrybinę veiklą jaunus aktorius, kartu su teatru „Utopia“ 2022-ųjų balandį išleisime „Belaukiant Godo“ pagal Samuelio Becketto pjesę premjerą.

Pasak režisieriaus G. Varno,  priešingai nei Becketto sumanyta, „Belaukiant Godo“ valkatas vaidins jauni aktoriai. Tai principinis sprendimas ir kartu kontroversija. Becketto valkatos - seniai, kurių viltys žlugo ir gyvenimas ritasi į pabaigą, jie, belaukdami to mistinio Godo, iš esmės laukia mirties. Bet galima į pjesę ir jos temas pažvelgti kitaip. Atrodo, kad tas pats tekstas gali kalbėti ne apie gyvenimo pabaigą, o apie jo pradžią ir baimę gyventi. Viltis ir baimę nusivilti, pirmuosius suvokimus, kad gyvenimas nėra toks paprastas ir teisingas. O jei dar suvoki, kad visa tai neturi jokios prasmės - kas tada? Dažnas jaunuolis serga depresija ar yra kamuojamas nerimo jausmo, kiek jaunuolių (!) lankosi pas psichologus ar psichoterapeutus... Kiek žudosi.... Žinoma, ne tas „pozityvistinis“ jaunimas, trykštančiomis šypsenomis, mandagus, politkorektiškas, karjeristiškas, dar vadinamas „naujaisiais komjaunuoliais“. Ne. Tai toji mažuma, kuri nepritampa prie visuotinio salstelėjusio optimizmo ir vidutinybės suklestėjimo. Kitaip sakant - meninės jautrios sielos. Menininkai, aktoriai, muzikantai ar norintys jais tapti ir nepritampantys prie šio pasaulio...

Ano laiko „nepritapėlio“ Ričardo Gavelio romanas „Jauno žmogaus memuarai“ dažnai lieka didžiųjų jo knygų „Vilniaus pokeris“ ir „Vilniaus džiazas“ šešėlyje, nors būtent „Jauno žmogaus memuaruose“ autorius išskleidė esmines savo kūrybos temas, gvildentas ir vėlesniuose kūriniuose. Joks kitas Lietuvos rašytojas nėra taip savitai apmąstęs sovietmečio laikotarpio ir trauminės atminties temos – 1989 metais publikuoti „Jauno žmogaus memuarai“ tapo ryškiu naujojo laiko ženklu, o Gavelis – kultiniu rašytoju, kurio knygos iki šiol sunkiai atranda kelią į teatro sceną. Jaunimo teatre „Jauno žmogaus memuarus“ iš naujo ruošiasi perskaityti režisierė Eglė Švedkauskaitė ir dramaturgas Mindaugas Nastaravičius. Keturiolikos laiškų forma parašytas romanas taps būsimo spektaklio inscenizacija.

Ričardo Gavelio „Jauno žmogaus memuarus“ skaitau kaip pomirtinius laiškus, ir tai sakydama turiu omenyje tam tikrą dviprasmybę. Pagrindinis romano veikėjas Leonas Ciparis išties yra miręs ir žvelgia į savo buvusį gyvenimą iš anapusybės, galėdamas jį papasakoti ir įvertinti. Antra, vadovaujantis filosofo Gintauto Mažeikio mintimi, kad Sovietų Sąjunga žlugo, vadinasi, mūsų dabartis tam tikra prasme yra pomirtinis buvusios santvarkos gyvenimas. Noriu reflektuoti šią netolimą praeitį teatro scenoje, įvertinti jos palikimą, kalbėti apie trauminį šio palikimo aspektą ir tam tikra prasme nuo tos praeities apsivalyti. Sako režisierė E. Švedkauskaitė.Sukurti spektaklį pagal „Jauno žmogaus memuarus“ režisierę paskatino jų veikėjų Leono Cipario ir Tomo Kelerto santykiai. Juose užkoduota esminga dviejų tipų, dviejų pradų sankirta, desperatiškai bendruomenės ieškančio atstumtojo ir individualisto konfliktas, artimas ir šiuolaikinių jaunų žmonių santykiams. Vienok, Švedkauskaitė neketina R. Gavelio romano „sušiuolaikinti”:  matau prasmę panirti būtent į aprašomą periodą ir leisti žiūrovui rašytojo sukurtą pasaulį pačiam susieti su dabartimi.

Šiuolaikinio jaunosios kartos prancūzų rašytojo Edouardo Louis kūryba pastaruoju metu tapo reiškiniu Europos teatro scenose (žymiausias pastatymas – olandų režisieriaus Ivo van Hove naujas spektaklis „Kas nužudė mano tėvą“). Kairiųjų įsitikinimų intelektualo E.Louis knygos, kuriose autobiografiniu dokumentiniu stiliumi aprašoma autoriaus paauglystės ir jaunystės patirtis eilinėje darbininkų šeimoje Prancūzijos provincijoje, palietė šiuolaikinių išsivysčiusių Europos šalių visuomeninio gyvenimo nervą. Socialiai sprogstamą pobūdį jis įgavo kai liberali globalistinė politika „nušlavė“ ir savaip radikalizavo ekonomiškai ir kultūriškai „neefektyvią“ visuomenės dalį. Šių procesų rezultatai – „geltonųjų liemenių“ protestai Prancūzijoje, masiniai konservatyviųjų europiečių pasipriešinimai seksualinių mažumų teisių liberalizavimui ir „antivakseriški“ judėjimai.

Pirmąjame savo romane „Edžio pabaiga“ E. Louis per autobiografinį pasakojimą analizuoja poindustrinio nuopolio sukrėsto miestelio gyventojų kasdienybę bei šios kasdienybės įtaką miestelyje besiformuojantiems vaikams bei paaugliams. Pagrindinio veikėjo Edžio istorija – tai universali savo gyvenimo kelio ieškančio ir savo lytinę tapatybę skausmingai suvokiančio paauglio brendimo istorija.  

Jaunas režisierius Naubertas Jasinskas, 2021-ųjų rugsėjį Jaunimo teatre sėkmingai įgyvendinęs imersinį projektą netradicinėje Užupio erdvėje „Kaip visur, kaip visi“, sezono pabaigai 2022-ųjų birželį rengiasi pristatyti Lietuvai aktualią mūsuose dar nežinomo vieno įdomesnių šiuolaikinių Europos autorių kūrybą. Pavadinimas „Edžio pabaiga“ dvilypis: viena vertus jis suponuoja jauno žmogaus augimo netinkamoje kultūrinėje, socialinėje, politinėje erdvėje pabaigą, o kita vertus, pabaigos taškas reiškia naują pradžią – autorius siekia kuo sąmoningiau atskirti save nuo „praeito aš“. Šį norą galima suvokti kaip itin stiprų troškimą atsikratyti praeities, sąmoningai keliaujant savotiško „pabudimo“ link. – Sako režisierius N. Jasinskas, savaip apibendrindamas Jaunimo teatro kūrybinės programos „Jaunųjų kryžkelės“ paieškas.