Oskaras Koršunovas: Hamletas aktoriams sako: vaidinkite lyg prieš veidrodį. Įsižiūrėję į veidrodį, suvokiame, kiek mažai priklausome sau. Į mus žvelgia kažkas kitas. Tikresnis už mus pačius. Toks svetimas, koks gali būti tik tavo paties likimas. Tokio žvilgsnio vektorius jau nukreiptas į tragedijos pradžią, kurios pabaiga – Oidipo, Oresto, Hamleto istorijose. 

Vaidinti kaip prieš veidrodį – tai būti maksimaliai sąžiningu sau. Teatras prasideda nuo grimo kambario veidrodžio, tiksliau – nuo aktoriaus žvilgsnio į save. Hamletas savo kovoje nieko nelaimi. Bet jis maksimaliai išgyvena esamąjį laiką.

Suvaidinti Hamleto neįmanoma, kaip ir neįmanoma atkurti Elsinoro. Nes jo niekada ir nebuvo. Daugiausia, kas įmanoma, tai pajusti savo esamąjį laiką, atverti savo Elsinoro duris. Siekti hamletiško teatro, teatro, kuris tampa pelėkautais vidinei realybei.