Filaretų g. 23: kaip visur, kaip visi



Antrojo karantino metu su Audroniu Liuga ilgai kalbėjomės apie teatro paskirtį, reikšmę bei galimą kismą pasaulį sukausčiusios pandemijos kontekste. Po ilgo dialogo buvo prieita prie minties, kad vyksmas, kuris atlieptų šiuos procesus, galėtų būti teatro patirtis ne scenoje – galbūt – teatro koridoriuose, galbūt, teatro kieme, mieste, už miesto... Tuo metu atrodė, kad į teatrą dar labai ilgai negrįšime, ir pradėjome mąstyti šia linkme. Tuo pat metu mano paieškų akiratyje atsirado menininkas Augustas Serapinas. Jo darbai įstrigo dėl savo išskirtinumo – menininkas objektus fiziškai perkelia iš vieno konteksto į kitą, taip jiems suteikdamas naujas prasmes. Šis ėjimas koreliavo su tuometinėmis pandemijos sukurtomis nuojautomis. Susisiekiau su juo, pradėjome kalbėtis apie įvairias tuo metu kankinusias būsenas bei nuojautas. Iš pradžių nukeliavome į teatrą, koridorius, kiemą. Tuomet aplankėme teatro kaimynus – gretimus pastatus, įvairias institucijas. Po truputį fiziškai pradėjome tolti nuo teatro – vaikščiojome po senamiestį, keliavome į Šanchajų ir Šnipiškes, vėliau į Žvėryną, Užupį. Ir kaip tik šis rajonas, o tiksliau kiemas, esantis adresu Filaretų g. 23, per atsitiktinumą tapo mūsų pasirodymo erdve. Tai erdvė, kurioje dirba pats Augustas – čia jis ruošia daugelį savo kūrinių. Tame kieme taip pat gyvena Andrėjus, kuris, kaip mes juokaujame, yra šio kiemo vartininkas (gatekeeper). Toks stiprus ir toks nemalonus vartininkas, kad niekam čia nesinori įžengti.

Prie kūrybinės komandos pasiūliau prisijungti dviems kūrėjams, su kuriais teko bendradarbiauti anksčiau, – dramaturgei Dovilė Zavedskaitei bei kompozitoriui Gintarui Sodeikai. Šių menininkų darbų esatį galėčiau įvardinti kaip puikiai atspindinčią nuolat pro(re)gresuojančią dabartį – atsisakymas linijinio naratyvo, fragmentuojamas minties grynumas, pasitelkiamos nuojautos.  Ilgainiui pradėjome kalbėti apie sustojusį laiką, fiksavome mieste esančius kontrastus, nagrinėjome santykį tarp miesto žmonių bei architektūros. Galiausiai, po ilgų ieškojimų ir bandymų įsivardinti, kokios tai nuojautos, supratome, kad kalbame apie gentrifikacijos procesą. Gentrifikacija tapo skėtine viso kūrybinio proceso tema. Šis reiškinys pasižymi labai lėtu procesu, kurį sudėtinga pamatyti. Kaip ir tos nuojautos ir procesai, apie kuriuos kalbėjau iš pat pradžių.

Su komanda pradėjome gilintis į gentrifikacijos proceso kilmę, reikšmę, rezultatus, naudą bei galimus šalutinius poveikius. Supratome, kad turime surasti savitą būdą kurti spektaklį, savitą būdą rašyti dramaturgiją, kuri neišreikštų pozicijos, nes jautėmės čia tik stebėtojai. Ilgainiui supratome, kad ši vieta, pasirinktas kiemas, yra pasmerktas išnykimui. Ji – sankirta tarp miesto centro ir kitų rajonų, kuri be jokios abejonės bus išprievartauta gentrifikacijos proceso. Tai vieta, kurioje galima sutikti ir labai prabangiai gyvenančių žmonių, ir žmonių, kurie gyvena skurde bei turi didelių alkoholio vartojimo problemų. Pastarųjų likimas aiškus - Užupyje vykstanti gentrifikacija neišvengiamai išvarys juos iš savo namų. Kaip kartą nuskambėjo mintis, – liūdna ne dėl vietų, liūdna dėl žmonių. Valydami miestą, išvalome ir konkretų socialinį sluoksnį – manydami, kad jis yra tiesiog prastesnis. Gentrifikacijos procesas apima ne tik kultūrinius bei ekonominius aspektus, bet ir socialinių klasių naikinimą, bendruomenių suskaldymo problemas.

Prie pradinės komandos prisijungė Jaunimo teatro aktoriai Viktorija Kuodytė, Aušra Pukelytė, Janina Matekonytė, Aleksas Kazanavičius, Dalia Morozovaitė. Dar pakviečiau aktorę Alvydę Pikturnaitę ir kostiumų dailininką Dominyką Levaną. Aktoriai sutiko bendradarbiauti ganėtinai eksperimentiniu, netikėtu, unikaliu būdu kuriant spektaklio dramaturgiją - konstruoti ją atsispiriant nuo asmeninių minčių, pojūčių, patyrimų, išgyventų ir užfiksuotų bandant įsivietinti, įsibūti šiame Užupio kieme ir patirti jį savo pojūčiais. Surinkta dokumentinė medžiaga keletą mėnesių drauge su Dovile buvo sintetinama ir verčiama į įvietintos teatro patirties dramaturginį audinį. Šios susintetintos patirtys organiškai padiktavo šio būsimo vyksmo stilių bei formą.

Kaip sakė Proustas, – vienintelė tikra kelionė nėra ta, kur keliaujama šimtais nepažįstamų žemių su ta pačia pora akių: kelionė yra gebėjimas matyti tą pačią žemę šimtais skirtingų akių.

Režisierius Naubertas Jasinskas