Don Kichoto dvasia grįžta į madą?

Jaunimo teatre sausio 12 d. planuojama trečioji sezono premjera – jaunosios kartos režisieriaus Adomo Juškos spektaklis Don Kichotas pagal ispanų rašytojo Miguelio de Cervanteso kūrybą. Jaunajam režisieriui talkina dramaturgas Mindaugas Nastaravičius, scenografijos dailininkas Marius Nekrošius, kostiumų dailininkė Nadežda Gultiajeva, kompozitorius Andrius Šiurys, video projekcijų režisierius Kornelijus Jaroševičius. Spektaklyje vaidmenis kuria aktoriai Aleksas Kazanavičius, Andrius Bialobžeskis, Aušra Pukelytė-Kazanavičienė, Arūnas Sakalauskas, Matas Dirginčius, Simonas Storpirštis, Dovilė Šilkaitytė-Rimkevičienė, Giedrė Giedraitytė, Vaidas Vilius.

Spektaklio kūrėjai siekia išsklaidyti šablonišką Don Kichoto, kaip realybės nesuvokiančio idealisto, įvaizdį. Jie stengsis pasakoti apie individo susidūrimą su jam nenuolaidžiu pasauliu, apie pastangas primesti pasauliui savo įsivaizdavimą, vertybes. Savo tikslą statant šį kūrinį režisierius A.Juška įvardija kaip siekį ieškoti originalios teatrinės raiškos, nebijoti žaisti su įprastom teatrinėm konvencijom – taip, kaip Cervantesas elgėsi su literatūrinėmis tradicijomis. Cervantesas išties nebijojo laisvai elgtis ne tik su literatūrinėmis konvencijomis, bet ir su laikotarpio papročiais. Jis buvo utopistas ir kandus visuomenės kritikas. Gal Don Kichoto pasipriešinimo dvasia sugrįžta į madą?

Režisierius A. Juška kartu su Don Kichoto vaidmenį kuriančiu aktoriumi Aleksu Kazanavičiumi dalinasi mintimis apie būsimą spektaklį.

Kodėl Cervantesas? Kokia buvo pradžia?

Adomas Juška: Pradžia susijusi su spektakliu Fikcijos. Borgesas daug rašė apie Don Kichotą. Tai buvo jam labai svarbus kūrinys. Cervantesas ir Don Kichotas tapdavo Borgeso apsakymų motyvais. Yra daug jo esė, kurios mane sudomino kuriant Fikcijas. Stengiausi jas visas perskaityti. Mane labai sudomino jo požiūris į šitą knygą. Jau tada kilo idėja statyti spektaklį pagal Don Kichotą. Fikcijose kaip tik vaidino Aleksas (Kazanavičius), Andrius (Bialobžeskis) ir Arūnas (Sakalauskas). Visi trys galėtų suvaidinti Don Kichotą, aišku,  skirtingai...  Po Fikcijų stačiau Miego brolį. Ir jau žinojau, kad po jo imsiuosi Don Kichoto. Visi žino šios knygos esmę, nusakomą vienu sakiniu. Jame yra pasakyta kažkas esminio apie žmogaus būtį. Sakytum, archetipas, nors tai visai nėra archetipas. Don Kichotas nėra Faustas, jis tarsi sukurtas iš nieko, iš paties Cervanteso. Dabar Don Kichotą žino visi. Tada nebuvo nieko panašaus. Cervantesas pasižymėjo genialia inuiticija. 

Aleksas Kazanavičius: Adomas mane visada stebina savo pasiūlymais. Kai jis atneša medžiagą, galvoji: „Na, ir nuo ko čia pradėsim?..“ Visada būna toks klaustukas. Taip buvo su Borgesu ir su Miego broliu. Tai sunkiai statomi kūriniai. Dabar štai ir Don Kichotą ištraukė. Neįsivaizduoju, kaip jį perkelti į sceną. Bet tikriausiai tai yra didelis darbo privalumas. Nėra jokių garantijų, kad viskas pavyks. Gali nieko nepavykti, bet intriguoja pats kelias, jis įdomesnis, negu statant kažkokią pjesę.

Adomai, sakėte, kad Don Kichotas daug panašesnis į kiekvieną iš mūsų, nei atrodo?..

Adomas Juška: Taip, aš manau, kad knygoje aprašyta Don Kichoto patirtis yra bendražmogiška. Žmogus šifruoja pasaulį kaip tekstą. Don Kichotas žiūri į vėjo malūnus, o mato milžinus. Jis primeta savo įsivaizdavimą realybei, aplinkai. Tai yra gyvenimas savo susikurtame pasaulyje, ir kiekvienas taip daro. Ne veltui visas savo iliuzijas praradęs Don Kichotas miršta. Galima sakyti, kad labai didele dalimi žmogus gyvas iliuzijom ir tikėjimu, kad jo kažkam reikia, kad gyvenimas turi kažkokį nulemtą paskirtą vaidmenį, kad jo būtis prasminga. Visa tai yra mūsų pačių susikurta, o pasaulis, mano galva, tiesiog šaltas ir nesuinteresuotas tavo reikmėmis. Todėl manau, kad Don Kichote apčiuoptas esminis žmogiško buvimo pradas.  Šiandien per repeticiją tai įvardijau taip: žmogaus smegenų kuriamų prasmių oazė realybės dykumoje. Iš tikrųjų egzistuoja tik dykuma, o mūsų kuriama oazė tėra miražas

Aleksai, kuo jums svarbus šis veikėjas, galbūt matote kažkokius ryšius su savimi pačiu

Aleksas Kazanavičius: Nepavadinčiau to ryšiu. Mane žavi Don Kichoto beprotystė. Turėti drąsos gyventi be jokio kompromiso. Dabar iš esmės gyvename tarp kompromisų, demokratinė visuomenė paremta kompromisais. Tačiau kompromisai suniveliuoja absoliučiai viską. Nebelieka kriterijų, į kuriuos būtų galima remtis. Tai tokia drąsa gyventi su labai aiškia nuostata, beprotiška drąsa be jokio pragmatiško veiksmo ar sprendimo. Absoliuti vidinė laisvė. Don Kichotas yra maištininkas. Jis kuria aplink save pasaulį tokį, kokį pats nori matyti, o ne koks jam primetamas. Gyvena pagal aiškius principus. Matau sąsajas su šiom dienom tarp kompromisinio pasaulio ir Don Kichoto bandymo jame išlikti.

Adomas Juška: Žavus jo beatodairiškumas. Niekada nepasakysi, kad žmoguje žavi jo pragmatizmas. Esama savybių, kurios tiesiog traukia. Don Kichotas – labai šiltas kūrinys, beskaitydami mes tą personažą pamilstam. Kitaip negu, pavyzdžiui, Hamletą, jo gi nepamilsi. Bet Don Kichotą pamilsti, nors ir gali su juo nesutikti, kai jis visiškai dėl nieko sudaužo žmogui kaukolę. Iš esmės tai yra knyga apie tikėjimą. Ne Dievu, bet apskritai.Nes tikėjimas nėra teorinė nuostata. Tikėjimas yra tai, kaip tu gyveni, ko sieki, kas tau yra gražu, prasminga.Savo tikėjimą Don Kichotas galiausiai praranda. Tai – baisiai juokingas ir be galo liūdnas kūrinys, jam būdingi kraštutinumai. Tikėjimo praradimo momentas yra labai liūdnas, bet jis yra ir praregėjimas, kad iš tikrųjų nėra kuo tikėti. Man labai artima, kaip knygoje kalbama apie šiuos bendražmogiškus dalykus. Apie tikėjimą, meilę. Don Kichotas taip nuoširdžiai ir liūdnai tiki meile, o Cervantesas tuo pat metu rodo, kaip tai beprasmiška ir komiška.

Gal knyga kalba apie tuos dalykus, kurie žmoguje nesikeičia?


Adomas Juška: Žmogus privalo kažkuo tikėti, tai jo prigimtis, tai nesikeičia. Bet reikia apčiuopti, kokie dalykai visgi keičiasi. Tais laikais vėjo malūnas buvo beveik naujoviškas įrenginys, šiais laikais tai jau gūdi senovė. Jei dabar pastatytume vėjo malūną scenoje, jis savaime atrodytų keistai, gal net keisčiau už milžiną. Todėl reikia ieškoti, kas pasikeitė per tuos keturis šimtus metų. Bet tai liečia ne vien daiktus, išorę. Atsirado daug naujos filosofijos, naujų literatūros kūrinių, keitėsi pasaulio suvokimas, požiūris į valstybę, šimtai dalykų pasikeitė. Žmogaus vidus pakitęs negrįžtamai. Kuo tikėti, prieš ką kovoti, jei žmogų supa pasaulis, kuriam nebereikia žmogaus?

Ar yra kokia nors žinutė, kurią norite, kad žiūrovas gautų?

Adomas Juška: Noriu, kad į spektaklį žmonės eitų kaip į kelionę. Keliaudamas negauni kažkokio moralo, o ieškai patirties, stengiesi pamatyti vieną ar kitą vietą, susipažinti. Todėl suvesti spektaklį į vieną žinutę man yra svetima. Yra daug puikių kino ir teatro režisierių, siunčiančių savotišką telegramą žiūrovui, bet aš kitaip galvoju. Noriu papasakoti istoriją, ji kažkiek skirsis nuo knygų, kažkiek nesiskirs. Ir noriu, kad ta istorija paliestų kiekvieną žmogui savaip, o ne visiems siųstų tą pačią žinutę. Cervanteso kūrybos dvasia prieštarauja vienai tiesai, vienai žinutei. Todėl šitas kūrinys yra amžinas, neišsemiamas – nė viena interpretacija nėra baigtinė.

Aleksas Kazanavičius: Panašiai kaip ir Adomui, man kūrinio apibendrinimas iššaukia atmetimą. Kūrinys skatina matyti savaip. Labai nemėgstu po spektaklio pasakoti, apie ką jis buvo. Tai tas pats, kaip pasakyti, apie ką anekdotas. Įdomiau yra ne tai, ką tu sakei, o ką žmogus sugebėjo pamatyti. Jeigu spektakliui asociatyviai pavyksta sužadinti savas mintis, savus pamąstymus, tai yra žymiai brangiau, nei tai, ką stengeisi pasakyti per savo spektaklį ar vaidmenį. Sužadintos mintys dažnai būna netikėtos. Todėl įdomiau žiūrovą užvesti ant tako, atveriančio jam galimybę fantazuoti. Man įdomus toks teatras.

Adomas Juška: Menas labai dažnai kelia klausimus, užvesdamas ant kelio. Jeigu galvotume tik apie vieną kelią, žiūrovui būtų ne taip įdomu. Man įdomu sukurti mišką su dešimčia kelių, gal kažkas jais nueis... Šįkart man taip pat svarbu, kad spektaklis neatitiktų žiūrovų išankstinio įsivaizdavimo apie šį kūrinį.Aš pats, kai einu į spektaklį, noriu pamatyti kažką, ko nebūčiau sugalvojęs.

Kalbėjosi Augustė Puteikytė.

Pilnas interviu tekstas skelbiamas teatro 56-ojo sezono leidinyje.