56-asis sezonas. Kelyje

Sezono įžangas verta skaityti pasibaigus sezonui. Kaip po atoslūgio matosi, ką paliko potvynis, taip ir kiekviena pabaiga leidžia pamatyti realų vaizdą. Tikrovė visada daro  korekcijas. Ypač kai gyvenimas verčiasi aukštyn kojomis. Ir nežinia, kada teks sustoti. Todėl, kaip sakė Markas Aurelijus, – stenkis, kad gyvenimo pjesei pakaktų ir trijų veiksmų...

Pandemija privertė susimąstyti apie kai kurių dalykų laikinumą. Menas skatina apie tai galvoti perkurdamas gyvenimą, o dabar gyvenimas tapo iškalbingesnis už meną. Pasibaigus priverstinei karantino pauzei, skubama grįžti į normalų gyvenimą. Nenaudingas mintis keičia naudinga veikla ir ekonomiką skatinantis vartojimas. Bet ar galima be pasekmių sugrįžti? Tarptautiniai ekspertai pripažįsta, kad per tris karantino mėnesius pasikeitė ne tik mūsų gyvenimo būdas, ne tik savo teisių ir laisvių suvokimas bei darbo pobūdis. Keitėsi laiko ir erdvės suvokimas, apie tai savo dienoraščiuose rašė daugybė žmonių visame pasaulyje. Nestruktūruotas gyvenimo laikas tapo neaiškus, nekontroliuojamas, o socialinei distancijai pavaldi erdvė, priešingai, – maksimaliai įsprausta į rėmus. Visa tai vienaip ar kitaip veikė psichiką, ko dar turbūt nelabai suvokiame. Vaizduotės sukurti vaizdai gali tapti tokie pat realūs, ir kartu pavojingi, kaip fizinės aplinkybės. Aš net galvoju, kad psichiniai pavojai daug baisesni už epidemijas ir žemės drebėjimus – teigė Carlas Gustavas Jungas. Kaip virusas niekur nedingo, taip ir psichiniai pavojai neišnyko. Atmintis gali būti trumpa, bet vis tiek prisiminsime tai, ką norime užmiršti. Pasaulis pasikeitė, ir mes dar nežinome šių pokyčių mąsto. Ar juos kaip nors reflektuos teatro menas?

Karantino metu nors stabtelėjome, bet visai nesustojome. Kai tik leido epideminė situacija, pakvietėme žiūrovus į septynis improvizuotus kūrybinius vakarus. Iš vieno jų gimė aktorės Viktorijos Kuodytės monospektaklis pagal Marko Aurelijaus Sau pačiam. Teatro tinklapyje įgyvendinome virtualų jtdigital projektą.

Naują sezoną pradėsime rugsėjį iš pavasario nukelta režisieriaus Krystiano Lupos spektaklio Austerlicas pagal W.G.Sebaldo romaną premjera. Jo repeticijos sustojo kelyje tiesiogine žodžio prasme. Filmavimų ekspedicijose Belgijoje ir Čekijoje keliavome Sebaldo romano įvykių pėdsakais, kai dėl paskelbto karantino prasidėjo Europos sienų uždarymas. Įdomi paralelė – visų Sebaldo knygų pasakotojas nuolat yra kelyje, jis važiuoja, eina, klajoja ir staiga sustoja. Sustojimas skatina refleksiją. Nuo jos prasideda kūryba.

Anot Lupos, pandemijos situacija ir sustojęs darbas jam suteikė galimybes naujiems šio kūrinio apmąstymams ir įkvėpė naujos kūrybinės perspektyvos paieškas: Panašiai buvo ir su Kafkos „Procesu“, kurį pradėjau dukart. Kai situacija pasikeitė ir pradėjau „Procesą“ antrą kartą, tai buvo tikra pradžia, nes tai, ką pradėjau pirmą kartą, buvo tik sapno atplaiša. Dabar situacija panaši, gal tik ji ne taip asmeniškai skausminga, kaip metafiziškai reikšmingesnė.

Pusę XX amžiaus ir įvairias Europos vietoves apimančiame Austerlice iš esmės veikia du personažai – Austerlicas ir pats rašytojas. Dar būdamas vaikas, Austerlicas buvo atskirtas nuo namų, tėvų ir tėvynės. Rašydamas apie šią atskirtį, Sebaldas stengiasi suvokti pokario Europos ir daugybės karo aukų, o taip pat savo paties, kaip vokiečio, likimą. Žmogaus izoliacija savo atminties ir tautybės kalėjime iš pat pradžių buvo Lupos sumanymo centre. Dabarties izoliuotame pasaulyje, galvojant apie negrįžtamai nutolusį XX amžių, ji įgauna naują reikšmę.

Kompozitorius Arturas Bumšteinas ir kuria muziką Austerlicui, ir ruošiasi savo debiutui teatro scenoje su projektu Urbančičiaus metodas pagal pirmą kartą lietuvių kalba pristatomą Thomaso Bernhardo romaną Kalkinė (Das Kalkwerk). Panaudodami romano ištraukas, kvartetas kalbančių, dainuojančių ir bosinėmis gitaromis sau pritariančių aktorių profesionalų bei mėgėjų pasakos istoriją pagal romane aprašomą XIX-XX amžių sandūroje Vienoje gyvenusio austrų daktaro Viktoro Urbančičiaus kurčiųjų reabilitacijos metodą. Anot A.Bumšteino, spektaklyje naudojamuose romano fragmentuose įkyriai atsikartojanti klausos tema formuos kitokius ir žiūrovo-klausytojo klausos įpročius. Urbančičiaus metodas yra teatro plėtojamos jaunųjų menininkų platformos Black Box projektas. Jo premjera planuojama spalį Vilniuje ir lapkritį TRWarszawa teatre Varšuvoje.

Jaunimo teatre įsitvirtinęs ir bendraminčių ratą subūręs režisierius Adomas Juška imasi Servanteso romano Don Kichotas. Jaunajam režisieriui Don Kichotas yra žmogiškumo simbolis ta prasme, kad įkūnija universalų troškimą tapti kažkuo kitu, kažkuo arčiau savo svajonių ir siekių. Vienok, Juška siekia išsklaidyti šablonišką Don Kichoto, kaip realybės nesuvokiančio idealisto, įvaizdį. Savo spektaklyje jis stengsis pasakoti apie individo susidūrimą su jam nenuolaidžiu pasauliu, apie pastangas primesti tam pasauliui savo įsivaizdavimą, vertybes, ir apskritai, apie žmogaus egzistavimą pasaulyje su kitais žmonėmis. Savo tikslą statant šį kūrinį režisierius įvardina kaip siekį ieškoti originalios teatrinės išraiškos, nebijoti žaisti su įprastom teatrinėm konvencijom – taip, kaip Servantesas elgėsi su literatūrinėmis tradicijomis. Servantesas išties nebijojo laisvai elgtis ne tik su literatūrinėmis konvencijomis, bet ir su laikmečio papročiais. Jis buvo utopistas ir kandus visuomenės kritikas. Gal Don Kichoto pasipriešinimo dvasia sugrįžta į madą?

56-ojo sezono pabaigoje planuojamas režisieriaus Gintaro Varno pastatymas pagal Aldouso Huxley romaną Puikus naujas pasaulis. Britų rašytojas ir visuomenės veikėjas Huxley 1932-aisiais pasirodžiusiame savo gyvenimo kūrinyje išpranašavo pasaulį po šimto metų. Šiandien jis skamba kaip raginimas iš ano laiko priešintis mūsų dienų naujojo pasaulio galingųjų kretinizmui ir autokratijai, ieškant sąjungininkų senajame pasaulyje. Pavyzdžiui, tokių, kaip Shakespeare‘as...  Pristatydamas savo būsimą spektaklį G.Varnas teigia, kad Huxley distopija kelia bauginančią dilemą tarp laimės ir laisvės. Naująjame pasaulyje šios sąvokos tampa antagonistėmis. O jeigu taip, tai koks žmogus tarp dviejų pasirinkimų - laimė ar laisvė - rinksis pastarąją? Mes nesame taip toli nuo bauginančio Puikaus naujo pasaulio. Vartojimo, Pramogų ir Gerovės visuomenės neišvengiamai ugdo nuo tų dalykų priklausomus žmones... Režisierius žada, kad jo naujasis spektaklis bus dinamiškas, greitas, lengvas, „pozityvus“, mielas, „popsiškas“...

Norisi galvoti, kad teatro planai išsipildys. Stengsimės nesustoti. Ne tik dėl ekonominių priežasčių. Teatrui žiūrovas dabar ypatingai svarbus dėl pačios jo kūrybinės dvasios. Kurkime ją kartu.

Audronis Liuga

Teatro vadovas