Moljeras įėjo į pasaulinės dramaturgijos istoriją kaip satyrinių tipų, ryškių charakterių, komiškų situacijų bei įdomios intrigos ir gyvų dialogų kūrėjas. Nepabijojęs savo komedijose, kuriose gausu itališkos kaukių komedijos - commedia dell arte elementų, išjuokti XVII a.  pasipūtėlišką visuomenę, jis lieka vienu populiariausių dramaturgu ir šiuolaikiniame teatre.

„Mizantropą“ iš kitų kūrinių išskiria tai, jog pjesė koncentruota ne į siužetinės linijos plėtotę ar  situacijų žaismingumą, o į charakterius ir dar aštresnę, nei paprastai, visuomenės kritiką. Pagrindinis herojus Alcestas bjaurisi žmonių veidmainiavimu, jų pataikūniška, garbės trokštančia prigimtimi. Jam koktu žiūrėti į tuos, kurie gražbyliauja ir meluoja, vien norėdami įsiteikti ir būti pripažinti. Ilgėdamasis tiesos, nusivylęs žmonių nenuoširdumu jis nori pasitraukti iš suktybe ir išskaičiavimais persisotinusios minios. Režisierius pabrėžė, kad kurdamas spektaklį smarkiai koregavo ir modifikavo pačią pjesę.  Kai kurie personažai turės visai kitas funkcijas ir reikšmes nei autentiškame variante, o iš komedijos, kaip grynojo žanro, čia liks tik keletas kontūrų. 

Tai pirmas kartas, kai Agnius Jankevičius renkasi Moljerą ir pripažįsta, kad anksčiau jo tokia literatūra visai neviliojo. Kas gi paskatino imtis šio veikalo dabar? Tik perskaityta pjesę „Mizantropas“ ji man paliko didelį emocinį įspūdį – sako režisierius, - mano manymu, pats autorius buvo mizantropas ir visa jo kūrybą tuo persunkta. Mane visada traukė nelaimingi žmones.  Nelaimingi dėl savo paties tuštybės, dėl aplinkybių, kuriose atsiduria. Mizantropija taip pat nelaimė tai – nelaimingo žmogaus ženklas. Kai nekenti kitų, vadinasi, nekenti savęs.

Reikia priminti, kad tai jau trečias Agniaus Jankevičiaus spektaklis jaunimo teatre. 2005 m. jis pastatė „Virto ąžuolai“ pagal J. Baltušio romaną „Parduotos vasaros“, 2006 m. pristatė Henriko Ibseno „Šmėklas“, kurios susilaukė gana kontroversiškų  įvertinimų.