„Šmėklos“ – viena žymiausių Henriko Ibseno pjesių pasaulio dramaturgijos kontekste. Norvegų dramaturgas, garsus XIX amžiaus rašytojas, su kurio vardu pirmiausia asocijuojasi atšiaurios Skandinavijos šalies literatūra yra laikomas moderniosios prozinės dramos pradininku. Pasak jo: „... ką reiškia būti poetu? Praėjo daug laiko, kol supratau, kad būti poetu, tai reiškia matyti ir užrašyti tokiu būdu, kad skaitytojas pamatytų tuos pačius dalykus, kaip juos matė pats rašytojas. Bet tik tai kas buvo išgyventa, gali būti pamatyta ir priimta tokiu būdu. Šiuolaikinės literatūros paslaptis slypi, tik tokiuose išgyvenimuose. Viską ką parašiau per paskutinius dešimt metų, visų pirma išgyvenau dvasiškai“. Henriką Ibseną kamavo vienas klausimas: ar įmanoma žmogui šiandieninėmis sąlygomis išgyventi pilnutinį gyvenimo džiaugsmą? Atsakymas glūdi jo psichologinėse dramose. Ir jis nėra teigiamas. Žmogaus laimė neįmanoma todėl, jog jis nemoka būti pats savimi, nuturi jėgų apginti savo individualybei.

1881 metais parašyta Henriko Ibseno psichologinė drama „Šmėklos“ palietė tuo metu uždraustą paveldimos venerinės ligos temą. Londono laikraštis Daily Telegraph pavadino pjesę atvira žaizda, kuri padaryta visuomenei ir raupsuotųjų namais, kurių visi langai ir durys atidaryti.

Istorija pasakoja apie namo, pas motiną po ilgų studijų metų sugrįžusi sūnų. Sugrįžusi, iš pirmo žvilgsnio, į idilę, šilta namų aplinką, kupiną meilės ir šilumos. Motinos iniciatyva velionio vyro ir tėvo atminimui rytoj atidaroma prieglauda. Ta proga čia ir šeimos draugas pastorius, kuris ruošiasi pasakyti iškilmingą kalbą naujo, taip reikalingo pastato atidarymui. Žodis po žodžio ir įprastinis pokalbis virsta atvira, kraujuojančia išpažintim. Išaiškėja, kad kiekvienas personažas su sava praeitimi, kurios negali nei išsižadėti, nei pamiršti. Vienus ji slegia daugiau, kitus mažiau, kitus dar tik pradės slėgti po to kai per vieną dieną taps žinoma daugiau nei dešimtmetį slepiama tiesa. Nėra namų be dūmų. Kaip ir žmogaus be nuodėmės. O kartais privalai skaudžiai atsakyti ir už kitų nusikaltimus....

Pasak režisierius Agniaus Jankevičiaus – Henriko Ibseno pjesės „Šmėklos“ pagrindinė tema - buržuazinės šeimos išorinio blizgesio neatitikimas įsišaknijusiai vidinei tragedijai. Tragedija slypi taip vadinamame „šventame mele“, kada vardan išorinės visuomeninės – bendruomeninės ramybės, autoriteto ir gero vardo aukojami asmeniniai interesai ir poreikiai.