Pjesės veiksmas vyksta mūsų dienomis, o herojai – naujosios kartos atstovai. Tai trys biznieriai nusamdantys tris kilerius turinčius nudėti konkurentus. Žiaurioje kovoje jie visi žūsta, kaip, beje ir trys nusikaltimą sustabdyti bandę milicininkai. Finale visa žuvusiųjų šutvę laidoja trys duobkasiai – jų profesija galiausiai pasirodo beesanti pačia seniausia.

Jauniausią Lietuvos režisierių kartą atstovaujantis Balys Latėnas neatsitiktinai pasirinko savo bendraamžio parašytą pjesę. „Seniausių profesijų žmonės“ šiuolaikine jaunimo kalba prabyla apie jų kartos nerimą, baimes ir nepasitenkinimą dabarties pasaulio sankloda. Ši pjesė ir joje užkoduotos temos leido jaunam menininkui universalia jaunimo kalba išreikšti savą santykį į šiuolaikinį pasaulį.

Tris biznierius, tris juos medžiojančius kilerius ir trejetą visus susemti bandančius milicininkus vaidina Jaunimo teatro jaunosios kartos žvaigždės – aktoriai Tomas Kizelis (šiais metais nominuotas už įdomiausius vaidmenis Auksiniam scenos kryžiuj), Jurgis Damaševičius ir Nerijus Gadliauskas. Šį aktorinį trio galima apibūdinti trimis žodžiais – jaunystė, aistra ir talentas.

2005 metų žiemą prieš premjeriniuose interviu Maskvos spaudai Danila Privalovas pagaliau prisistatė savo tikruoju vardu ir pavarde – Dmitrijumi Jegorovu, bei papasakojo tikrąsias „Seniausių profesijų žmonių“ parašymo priežastis:

- Kodėl tu pradėjai rašyti pjeses?
D.P. - 2003 pavasarį man prasidėjo juodo depresniako priepuolis. Buvau trečio kurso studentas dramfake, mes statėm „Žuvėdrą“, aš repetavau Medvedenko. Dėl to, ir iš noro kažką veikti ir nuo sunkių prisiminimų pradėjau rašyti pjesę „5-25“. Paraleliai sustūmiau dūrą – „Seniausių profesijų žmones“. Dabar, kai sakau jog tai ir yra tai, visi galvoja, kad aš juokauju. O aš nejuokauju.

- Kodėl prisidengei pseudonimu?
D.P - Kad neatpažintų. Tarp Piterio konkurso žiuri buvo mane mokiusių pedagogų. Tarp kitko, pseudonimas padeda – lyg tai ne aš būčiau parašęs, o kas nors kitas. Nors artimas kitas.
Po to konkurso ant manęs pasipylė didžiulis purvo kiekis. Gal ir pelnytai, bet vis tiek buvo skaudu. Nusiraminau tada, kada pradėjo skambinti – „Mes statom jūsų pjesę“. Niekas juk jų neverčia statyti mano pjesės, žmonės ją patys ima. Taip kad visi tada drabstęsi purvu – išgraužkit!

- Ką veiki gyvenime?
D.P. - Norėjau tėvo pėdomis eiti į režisūrą. Nepriėmė, nes buvau tik septyniolikos. Įsižeidžiau. Ir tris metus mokiausi teatro kritikos. Galiausiai vis tiek įstojau į režisūrą ir šią vasarą gausiu diplomą.

- Ar tau patinka Maskva?
D.P. - Visus savo 24 metus gyvenu Piteryje. Įlanka šalia. Vėjas pučia. Didžiuojuosi tuo, kad čia gyvenu. Man Maskva, kaip ir daugeliui piteriškių lyg pagreitintas kino filmas. Nors ir mėgstu čia atvažiuoti, bet tik trumpam. Ir cigaretės čia brangesnės, ir metro prišnerkštas.

- Teatras – šiuolaikinis menas?
D.P. - Koroče – tai labai painus klausimas, laikas už mus greitesnis. Tie kas pasižiūrės „Seniausių profesijų žmones“, žinokit – Jekaterinburge žmogeliukai šviesoforuose jau be skrybėlių. Beveik iš visame mieste nuėmė, blyn... Štai tau ir šiuolaikiškumas. Greitai ir apie „Čiuką ir Geką“ nieks nebeprisimins, o elektroninius žaidimus „Na palauk“ ir „Kosminis tiltas“ jau seniai išstūmė žaidimai mobiliakuose.

- Teatras – pramoga? Ar nesigėdini duoti interviu žurnalui apie pramogas?
D.P. - Ne, nu aišku, jeigu jūs visa tai ką aš pasakiau iškraipysite, savų gabalų pridėsite ir dar keiksmažodžius prirašysite – bus labai gėda. Tada aš niekada nebeduosiu interviu. Nustosiu tikėti žmonėmis. Tapsiu nekalbiu mizantropu.
O teatras - pramoga

- Ar dar rašysi?
D.P. - Rašyti reikia jei yra vidinis poreikis. Man siūlė rašyti pagal užsakymą televizijai – atsisakiau. Nenoriu pasidaryti dramaturgijos amatininku. Aš ne rašyti, aš statyti noriu. Vaidinti noriu, bet tai lyg ir ne visai mano. Bet žinau, kad jeigu galėsiu statyti ir vaidinti – galėsiu ir rašyti. Visiškai akivaizdu.“