Witoldas Gombroviczius – prieštaringa, kontroversiška, įžūli ir kategoriška XX a. asmenybė. Šis rašytojas anksti atrado ir įtikėjo savuoju talentu. Tuo priversdamas neabejoti ir kitus, nors kiek susidūrusius su jo kūryba. Nepaisant to, jog savo laiku buvo nepripažintas ir smarkiai kritikuojamas, šiandien jis laikomas vienu iš neįprasčiausių rašytojų literatūros istorijoje. Tokio apibūdinimo pelnė dėl savo filosofijos, teksto konstravimo būdo bei nepaprastai įtaigingos ir atviros kalbos. „Aš esu humoristas, lošėjas, esu akrobatas ir provokatorius. Mano darbuose daiktai apsiverčia aukštyn kojomis. Aš esu cirkas, lyrizmas, poezija, siaubas, maišatis, žaidimas, - ko dar jūs norite?“ – juokiasi avangardistas.

Režisierius Jonas Vaitkus ėmėsi nepaprastos užduoties - pastatyti pirmąją dramaturgo pjesę, parašytą dar 1938 metais - „Ivona, Burgundo kungaikštytė“. Tai groteskiškas, ciniškas, kupinas aštrios ironijos, satyros ir šmaikštumo kūrinys, kurio dramaturginės ir stilistinės vingrybės puikiai išryškinamos scenoje.  Spektaklyje karališkas sodas, kuriame vaikštinėja nuobodžiaujantys aristokratai, virsta pajūrio paplūdiu su, kaip įprasta, aplinkui besimėtančiom šiukšlėm. Vieną iš pagrindinių - Karaliaus vaidmenį režisierius paskyrė nepakartojamam Rolandui Kazlui. Jaunojo princo Filipo, kuris ryžtasi vesti keistuolę, visiems nepakenčiamai įdomią Ivoną (vaidina Ingrida Daunoravičiūtė),vaidmuo atiteko Jaunimo teatro aktoriui Andriui Bialobžeskiui, 2006 m. apdovanotam „Auksiniu scenos kryžiumi". Spektaklis režisieriaus ir aktorių dėka virsta linksmu mūsų visuomenę pajuokiančiu atvaizdu, kur kiekvienas mato tai, ką nori matyti. Čia ydos ir tuštybė pernelyg dažnai ima viršų ir skleidžiasi visomis įmanomis formomis.

2007 metais teigiamai kritikų įvertintas spektaklis pelnė net du „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimus, kurie buvo įteikti režisieriui Jonui Vaitkui ir aktoriui Rolandui Kazlui.