KATINAS TEMZĖJE
Aneta Anra

Režisierius – Gintaras Makarevičius
Kostiumų dailininkė – Sandra Straukaitė
Kompozitorius – Martynas Bialobžeskis
Operatorius – Audrius Kemežys
Spektaklyje skamba: Felix Mendelssohn - Bartholdy, Duke Jordan, George Sharing muzika.

Monospektaklyje vaidina Andrius Bialobžeskis, filme – Aneta Anra, Dalia Overaitė, Sigitas Račkys, Vytautas Rumšas, Sergejus Ivanovas, Aušra Pukelytė, Aleksas Kazanavičius, Tomas Kizelis, Ramūnas Cicėnas, Dainius Svobonas, Gintarė Latvėnaitė, Mantas Vaiteikūnas, Lukas Petrauskas.

„Viena iš ryto važiuodavau metro į centrą ir bastydavausi po Londoną, - savo istoriją pradeda dramaturgė Aneta, - susipažindavau su keisčiausiais Londono gyventojais, ėjau į pokalbius dėl darbo, basčiausi po gėjų paradus, o naktį paskutiniu metro važiuodavau namo. Mama skambindavo, klausdavo - gal jau į Vilnių laikas? Sakydavau - ne. Mano atostogos dar nesibaigė. Ši kelionė buvo ne būtinybė, o aštuoniolikmetės merginos kaprizas“.

Toks kaprizas vėliau peraugo į romaną, įgavo pjesės formą ir galiausiai virto teatro spektakliu. Režisierius Gintaras Makarevičius gausybę personažų perkėlė į kino ekraną, sceną palikdamas įvairialypiui Andriaus Bialobžeskiui personažui, kuris spektaklyje yra savotiškas tarpininkas tarp žiūrovų, jų jausmų ir ekrane pasakojamos istorijos. Spektaklyje „Katinas Temzėje“ Andrius Bialobžeskis yra mediumas tarp žiūrovų ir ekrano. Jis vaidina būsenas – katiniškas, liūdnas, linksmas, šmaikščias, sapniškas. Kartais jis yra personažo Gabrielės lyg įsivaizduojamas draugas – toks, kokį vaikai susikuria sau, kad nebūtų vieniši. Šioje situacijoje - merginos pasimetimas ir vienatvė svetimoje aplinkoje turi turėti atsvarą, kažką stipresnio už ją, kas ją guostų ir palaikytų, nors tas kažkas ir yra tik fantazija.

Gintaras Makarevičius: Video naudojimas teatre visada būdavo kaip dekoracijos elementas, o šiuo atveju – filmas ir aktorius scenoje yra lygiaverčiai partneriai, vienas kitą papildantys. Aktoriai, vaidinantys video filme, susitinka su pjesės autore, kuri vaidina pagrindinę heroję.

Andrius Bialobžeskis: Mano personažas - gerai temperuotas katinas, atliekamas įmitusio vyro pačiame jėgų žydėjime, visoms amžiaus grupėms, nežiūrint jų seksualinių, politinių ar religinių pažiūrų. Vaidinu universalią žmogišką būseną, bendras jausmų kategorijas, tokias kaip konfliktiškumas, vienišumas, neprisitaikymas, nesusitaikymas, egocentrizmas.

Aneta Anra: Atostogaudama vasarą Londone, metro rašydavau miniatiūras, kurios dabar tapo Andriaus monologais spektaklyje. Ta visa istorija nėra nuo A iki Z autobiografinė. Susikūriau galvoje tokį vaizdinį, kas gi ten nutiko. Daug epizodų yra visiškai tikroviški, personažai turi savo prototipus.

Ištrauka iš pjesės:

„Man atrodo, kad mane pakabino, ir aš kabu, makaluoju kojomis, rankoje laikau žirkles, bet nežinau, į kurią pusę kristi, virvę nukirpus. Vis dažniau man atrodo, kad išprotėjau. Tikrai ! Ant galvos man kas rytą užkrauna du lagaminus, kurie mane spaudžia, o galva, atrodo, sprogs, nes joje visko per daug – savigraužos, šleikštulio, nepasitenkinimo, žinių laidų, fonetikos ir morfologijos, planų ir vakarėlių. Ir nėra jokios sistemos. Jokio vientisumo. Tik pasimetę sakiniai. Viena kitai prieštaraujančios mintys. Klausimas „ką daryti, kad viskas pasikeistų“. Man gaila laiko. Ketvirtadienis. Ir vėl. Vėl. Kiekvieną ketvirtadienį lieka vienu ketvirtadieniu mažiau gyventi. Norisi žliumbti, bet dažniau – ką nors pasmaugti. Kokį nors bjaurybę. Aš neprisimenu. Pamirštu. Painioju žodžius. Sukeičiu raides vietomis. Mano nuotaika keičiasi kas 7 sekundes. Aš vis puolu į kraštutiniausius kraštutinumus. Man atrodo, kad viską darau ne aš. Kad aš kažkur nebuvau. Kažko nedariau. Su kažkuo nešnekėjau. Kažkas nutiko ne man. Apsimetinėjau ne aš. Juokiausi ne aš. Tik mylėjausi, apsikabinau, žliumbiau, nervinausi – aš. Aš žinau, kad, vis dėlto, yra riba. Ji slepiasi viduje. Kai aš tą ribą prieisiu, bus viskas. Aš nebegalėsiu būti nebe aš.“ Aneta Anra „Katinas Temzėje“

Ištrauka iš recenzijos

Rūta Oginskaitė „Kuriozai nežinomoje žemėje“ ("Lietuvos rytas" mūzų Malūnas)

„Katiną Temzėje“ verta pamatyti. Čia linksma. Ne vien dėl to, kad rašytojos Anetos Anros aprašytos situacijos – lietuvaitės bandymas pritapti Londone – dažnai juokingos. Čia linksma ir dėl to, kad tampi netikėto meno kūrinio žiūrovu, liudininku, dalyviu. Režisavo šį spektaklį Gintaras Makarevičius, paprastai kuriantis šiuolaikinį meną arba scenografiją Jonui Vaitkui, Gintarui Varnui, Algiui Latėnui. Vaidina didžiulis būrys įdomiausių teatro aktorių, bet visi jie – ekrane, nufilmuoti Audriaus Kemežio. Scenoje – tik Andrius Bialobžeskis. Komentuoja, ironizuoja, tyčiojasi, dainuoja. Sudeda taškus. Valdo. Neužsisklendžiantis viename žanre, vienoje meno srityje menininkas – vis dažnesnis reiškinys. Gamta juk nieko nepririšo prie vienos profesijos. „Aš siaubingai norėjau kur nors išvažiuoti. Ir kad viskas viskas pasikeistų“, – tokį A.Anros sakinį galima laikyti paties spektaklio pagrindine mintimi. /…/ A.Bialobžeskio scenoje kuriamas vaidmuo taip lengvai nesiduos apibūdinamas pora žodžių. „Katinas Temzėje“ pagaliau suteikė erdvę artisto temperamentui, kurio platumų dar neleido pažinti joks kitas spektaklis.