Laukinis arklys Dominykas, kuris mėgo žaisti su varlėmis slėpynių, kuklioj lietuviškoj pievelėj sutinka ir pamilsta gražią ir truputį aikštingą rugiagėlę. Artėjant žiemai, arklys paslepia rugiagėlę po akmeniu, nes šalna kėsinasi ją sušaldyti, o pats iškeliauja į Afriką.

„Aukso obuolys“ – spektaklis pasaka visai šeimai, t.y. vaikams nuo 5 metų amžius, o tėveliams be amžiaus apribojimo. Spektaklio žanras – trileris, įpintas į pasakos rūbą.Kodėl trileris? Todėl, kad šių dienų vaikams režisierius nori kalbėti apie gyvenimo tiesas jiems suprantama kalba.

Romantiška istorija apie vyrus ir moteris, apie jų neišsemiamą, neišmatuojamą, visiems ir visada aktualų meilės žaidimą. Spektaklis paremtas žavių herojų tarpusavio santykių intrigomis, per kurias jie stebi ir analizuoja vienas kitą. Jie bando išspręsti klausimus susijusius su neištikimybe, pavydo scenomis, šaltu abejingumu ir verdančiomis emocijomis, - visu tuo, kuo yra perpildytas mūsų realus ir žemiškas gyvenimas.

Spektaklyje keturi pagrindiniai veikėjai Aktorius (akt. Andrius Bialobžeskis), Mūza (akt. Aušra Pukelytė), Kritikas (akt. Aleksas Kazanavičius) ir jų Draugas (akt. Sergejus Ivanovas) gyvena pasaulyje, kuriame svetimi pavidalai, tekstai, kontekstai, svetimos mintys painiojasi su tikrove. Kodėl kartais nutinka taip, jog nebesinori vaidinti, nebesinori kritikuoti, norisi tiesiog mylėti? Ką gali padaryti Aktorius dėl Mūzos, o gal – Vyras dėl Moters? Tokie klausimai iškilo spektaklio kūrėjams, kurie pasidavė neribotai fantazijai maišydami komedijos, dramos ir tragedijos žanrus.

Režisierė Dalia Jokubauskaitė kartu su aktoriais: Sergeju Ivanovu, Rasa Marazaite ir Luku Petrausku sukūrė vasariškai spalvotą ir žaismingą, muzikalų spektakliuką, pagal Juozo Erlicko dar 1990 metais išleistos knygelės eilėraščius. Čia sprendžiami įvairiausi nesuaugusiems rūpimi klausimai: kaip sliekui pavyksta arti žemę neturint traktoriaus? kodėl laikrodis visada eina, o niekada neišeina iš proto? Kas? Ką? Kodėl? Kam? Kur? ir t.t.

Režisieriaus Algirdo Latėno spektaklis apie žmogų gniuždančius išgyvenimus dėl nelaimingos meilės, apie skaudų gyvenimo prasmės nebuvimą bei amžino laukimo beprasybę. Herojai nežino kaip gyventi ir kuo gyventi. Bet jie tiki, pasiduoti nevalia. Visados tik į priekį, tik pirmyn...

Spektaklyje „Ivona, Burgundo kunigaikštytė“ gausu paradoksų, grotesko ir absurdo elementų. Veiksmas prasideda papludimyje, kuriame ilsisi ir tinginiauja visuomenės „grietinėlė“. Į tokią aplinką netikėtai patenka baisi, tyli, nuoga, akiplėša, veidmainė Ivona (akt. Ingrida Daunoravičiūtė). Tiek ir dar daugiau epitetų ji pelno už tai, kad yra ne tokia kaip visi. Už tai, kad nei karalius Ignotas (akt. Rolandas Kazlas), nei karalienė Malgožata (akt. Severija Janušauskaitė), nei pats nuobodybėje skendintis kunigaikštis Filipas (akt. Andrius Bialobžeskis), nesugeba suprasti jos buvimo „savyje“ priežasties. Būdama nebyli ir beveik neveiksni ji priverčia herojus tiesiog eiti iš proto ir sukelia juose keisčiausius pojūčius, mintis, veiksmus. Vienas iš tokių - beprotiškas kunigaikščio noras ją vesti.

Vienos miesto Hercogas paslaptingai traukiasi iš savo pareigų ir įgalioja pavaduotoją Andželą užimti jo vietą, kuriam palieka visą teisę vykdyti įstatymus ir vadovauti miesto tvarkai. Andželas skiria mirties bausmę jaunajam ponui Klaudijui, kurio mylimoji, dar jiems nesusituokus, laukiasi kūdikio. Tai laikoma ne tik smerktina, bet ir neabejotinai baustina nuodėme. Klaudijo sesuo Izabelė ruošiasi tapti vienuole, bet išgirdusi apie brolio bėdą yra priversta skubėti pas Andželą ir pasitelkiant moteriškus kerus, maldauti pasigailėjimo. Čia tarpusavyje kovoja nuoširdumas ir veidmainystė, tyrumas ir geismas, teisingumas ir užuojauta.

Režisierius – Aidas Giniotis
Scenografė ir kostiumų dailininkė – Jūratė Skrebūnaitė
Kompozitorius – Andrius Kulikauskas

Premjera – 2004 rugsėjo 11 d.
Vaidina:
Gediminas Storpirštis, Violeta Podolskaitė, Sergejus Ivanovas,
Ignas Ciplijauskas, Nerijus Gadliauskas, Lukas Petrauskas, Neringa Varnelytė, Dalia Morozovaitė, Edita Užaitė

Spektaklis apie moteris, apie jų jautrią ir tvirtą draugystę bei amžiną gyvenimo ir mirties prasmės ieškojimą. Prieš keletą metų viena po kitos, trys vidutinio amžiaus moterys palaidojo savo vyrus. Skaudžioje akistatoje su mirtimi jas jungia bendras netekties ir vienišumo jausmas. Jos dažnai kartu geria arbatą ir kiekvieną mėnesį eina į kapines aplankyti buvusių vyrų. Ši savotiška tradicija, vienai iš moterų yra gyvenimo prasmės, pagarbos ir laimės simboliu.

Tai istorija apie savo tapatybės  beieškančią jauną merginą ir jos nuotykius lietuvių pamėgtame, svetingame ir kartu atšiauriame  bei visko pertekusiame Londone.  

Pagrindinis herojus Alcestas bjaurisi žmonių veidmainiavimu, jų pataikūniška, garbės trokštančia prigimtimi. Jam koktu žiūrėti į tuos, kurie gražbyliauja ir meluoja, vien norėdami įsiteikti ir būti pripažinti. Ilgėdamasis tiesos, nusivylęs žmonių nenuoširdumu jis nori pasitraukti iš suktybe ir išskaičiavimais persisotinusios minios.

Jauną rašytoją Katurjaną, kurį vaidina aktorius Sergejus Ivanovas, suima policija. Tardymo izoliatoriuje jis sužino, kad yra kaltinamas baisiu nusikaltimu. Pasirodo, kažkas mieste preciziškai realizuoja kruvinas fantazijas, atkuria ištisus niūrių, gotikinių, panašių į košmariškus sapnus pasakų, kurias rašo Katurjanas, siužetus. Kameroje įvyksta rašytojo akistata su dviem tvarkos sargais. Policininkai Tupolskis, kurį vaidina Vidas Petkevičius ir Arijelis – aktorius Aleksas Kazanavičius, tikri smurto virtuozai ir neleidžia nei minutelės atsipalaiduoti į nežinią pakliuvusiam rašytojui.

Gyveno karta pelytė. Pati gražiausia, pati protingiausia, pati puikiausia. Bent jau ji taip manė. Ir sumanė pelytė, jog ji nusipelno būti viso pasaulio karalienė. Svarbiausia – surasti galingiausią sostą, kurio ji vienintelė nusipelno. Kas pasaulyje stipriausias? Pelytė nusprendžia, kad saulė yra stipriausia ir pelytė drauge su ja turėtų gyventi danguje, todėl pati viena leidžiasi į ilgą kelionę, kurioje sutinka įvairiausių herojų.

Režisierius Jonas Vaitkus į sceną perkelė 1926 m. parašytą Petro Vaičiūno pjesę „Patriotai“. 2008 m. pasirodęs spektaklis pelnė net  keturis „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimus. Nors istorija nukelia į tarpukario Lietuvą, tačiau spektaklyje yra gausu sąsąjų ir paralelių su šiuolaikiniu gyvenimu. Pagrindinė tema - korumpuotų valdininkų vis didesns įsigalėjimas, kuris priveda  prie vaidmainystės, moralinio nuopolio ir vertybių išnykimo.

Rolando Kazlo Migelis – tai ties bedugnės kraštu stovintis nelaimingas žmogus, kurio gyvenimo sėkmė yra grįsta pykčiu ir neapykanta. Aptemęs protas nepastebėjo kuomet sūnus parado žmogiškąjį pavidalą. Kas dėl to kaltas? Spektaklyje nuolatos vyksta sūnaus ir tėvo širdį verianti santykių peripetija, kuriai pasiekus kulminaciją, gyvas  išlieka tik vienas.

Iš švedų kalbos vertė Eugenija Stravinskienė

Premjera 2008 m. gegužės 18 d.

Režisierė – Dalia Jokubauskaitė
Scenografė ir kostiumų dailininkė– Laura Luišaitytė
Kompozitorė – Jurgita Mieželytė
Choreografė – Vesta Rasa Grabštaitė
Video – Vaclovas Nefčesauskas

Vaidina:
Rasa Marazaite, Sergejus Ivanovas, Tomas Kizelis, Dovile Šilkaitytė, Nerijus Gadliauskas, Giedrius Arbačiauskas, Kristina Ovčinikaitė, Ignas Ciplijauskas, Lukas Petrauskas

“Šekspyriada” – tai montažinė polifoninė kelionė per ketvertą skirtingų Šekspyro pjesių – nuo komedijų iki didžiųjų tragedijų, paremta pagrindinių personažų ir situacijų bei scenų paralelizmu. Paraleles

Iš rusų kalbos vertė Ingrida Daunoravičiūtė

Režisierius – Balys Latėnas
Dailininkė – Marija Rudavičiūtė
Kompozitorius – Andrius Šarapovas

Premjera – 2004 spalio 27 d.

Vaidina:

Nerijus Gadliauskas, Jurgis Damaševičius, Tomas Kizelis

Istorija pasakoja apie namo, pas motiną po ilgų studijų metų sugrįžusi sūnų. Sugrįžusi, iš pirmo žvilgsnio, į idilę, šilta namų aplinką, kupiną meilės ir šilumos. Motinos iniciatyva velionio vyro ir tėvo atminimui rytoj atidaroma prieglauda. Ta proga čia ir šeimos draugas pastorius, kuris ruošiasi pasakyti iškilmingą kalbą naujo, taip reikalingo pastato atidarymui. Žodis po žodžio ir įprastinis pokalbis virsta atvira, kraujuojančia išpažintim. Išaiškėja, kad kiekvienas personažas su sava praeitimi, kurios negali nei išsižadėti, nei pamiršti. Vienus ji slegia daugiau, kitus mažiau, kitus dar tik pradės slėgti po to kai per vieną dieną taps žinoma daugiau nei dešimtmetį slepiama tiesa. Nėra namų be dūmų. Kaip ir žmogaus be nuodėmės. O kartais privalai skaudžiai atsakyti ir už kitų nusikaltimus....