Naujienos

2015 metų numatomos premjeros

2015. 01. 14.

Valstybinis jaunimo teatras 2015 metų sezoną pradės dviejų dalių detektyvine komedija „Aštuonios mylinčios moterys“. Nepelnytai užmiršto prancūzų rašytojo, aktoriaus ir kino režisieriaus Robero Toma (Robert Thomas) pjese, parašyta 1960 m., susidomėjo režisierius Balys Latėnas. 

Šis kūrinys autoriui pelnė ne vieną prestižinį apdovanojimą, po kurio jis buvo vertinamas kaip psichologinių ir kriminalinių dramų meistras, išgryninęs komedijinio trilerio (pranc. comédie policière) žanrą. „Aštuonios mylinčios moterys“ ‒ tai detektyvinė komedija, pilna elegantiško humoro, grakščių sąmojų ir nenuspėjamų siužeto vingių. Visas veiksmas sukasi apie namus, kuriuose karaliauja aštuonios žavios, gundančios, protingos ir pavojingos moterys. Istorijos pradžioje paaiškėja, kad miršta, tiksliau, savo kambaryje yra nužudomas vienintelis šeimos vyras. Kiekviena turėjo pakankamai svarią priežastį su juo susidoroti, bet tuo pačiu pasirūpino ir labai protingu alibi. Režisierius Balys Latėnas,pasitelkdamas subtilų prancūzišką humorą, pateiks žiūrovui intriguojantį pasakojimą, kurio pagrindiniu emociniu užtaisu taps spektaklyje vaidinančios skirtingų kartų bei temperamento Jaunimo teatro aktorės: Kristina Andrejauskaitė, Dovilė Šilkaitytė, Aušra Pukelytė, Neringa Varnelytė, Rasa Marazaitė, Jonė Dambrauskaitė bei kviestinės aktorės Gabrielė Malinauskaitė ir Rūta Žibaitytė. Scenografiją ir kostiumus kuria Marta Vosyliūtė, muziką – Giedrius Puskunigis. Spektaklio premjeros laukiama vasario 13–14 d.

Pavasarį į Jaunimo teatro Didžiąją sceną sugrįš režisierius Vidas Bareikis su spektakliu „Gerasis žmogus iš Sezuano“ pagal žymaus vokiečių režisieriaus, rašytojo, teatro kritiko Bertoldo Brechto 1941 m. parašytą dramą. Šis spektaklis teatro repertuarą papildys vienu ryškiausių ir svarbiausių Vakarų Europos teatro reformatoriaus kūrinių, kurį Brechtas, kaip ir kitas savo pjeses, parašė neigdamas aristoteliškąją dramos poetiką. Autorius, įtvirtinęs pagrindinius epinio teatro principus, savo kūriniais skatino žiūrovą mąstyti ir kritiškai vertinti tikrovę.

Ieškos geros žmogaus

„Gerasis žmogus iš Sezuano“ – pjesė, kurios pirminis pavadinimas buvo „Meilė kaip produktas“, kalba apie skurdžiai gyvenančią ir parsidavinėti priverstą jauną moterį Šan Tė. Ji bando sau ir kitiems įrodyti, jog, nepaisant likimo jai siunčiamų iššūkių, gyvenimas yra geras ir gražus. Brutaliai miestelio bendruomenei nepatikėjus moters nuoširdžiu bendravimu, Šan Tė susikuria savo alter ego, protingą prekybininką pusbrolį Šui Tą, ginantį jos interesus. Pjesėje kiekvienas charakteris atstovauja tam tikrai visuomenės moralinei ydai, kurioje išryškėja pagrindinis klausimas – kaip gali būti malonus tiems, kuriuos myli, kai esi blogas aplinkiniams?

Remdamasis B. Brechto pjese, V. Bareikis siekia nagrinėti, kas yra geras žmogus šiandien ir kokia šios sąvokos prasmė mūsų visuomenėje, kurioje, anot jo, tam tikros dorybinės ir moralinės normos yra tiesiog ištrinamos, o jas keičia pavydas, sarkazmas, ironija. Pjesėje veikia daugiau nei 20 personažų, todėl spektaklyje kartu su kviestiniais aktoriais Jurga Šeduikyte ir Ainiu Storpirščiu bus užimta beveik visa aktorių trupė. B. Brechto kūrinyje gausu muzikinių intarpų, kuriems muziką parinks minimalistinių kompozicijų autorius Giedrius Puskunigis. Spektaklio scenografė Simona Bekštaitė, kostiumų dailininkė Liuka Songailaitė, choreografė Vesta Grabštaitė.

Spektakliu „Geras žmogus iš Sezuano“ V. Bareikis tęsia bendradarbiavimą su Jaunimo teatru (2012 m. čia buvo sukurtas „Kovos klubas“ pagal Ch. Palahniuko romaną). Šiuo metu režisierius gilinasi į žmoguje glūdinčio gėrio ir blogio pradmenis ir ieško naujų egzistencinių prasmių, pasitelkdamas stipriausią XX a. pirmos pusės dramaturgiją. Paskutinis jo spektaklis „Kaligula“ pagal Alberto Camus 1944 m. išleistą pjesę siesis ir su brechtiškąja teatro maištininko idėja, kuri papildys 2015 m. brėžiamas Jaunimo teatro repertuaro kryptis.

Oginskio palikimas

2015 m. gegužę inicijuojamas dar vienas projektas – interaktyvus spektaklis jaunimui „Priesakai sūnui“.

Projekto idėjos autorė aktorė Aušra Pukelytė jau kelerius metus veda edukacinę ekskursiją po Jaunimo teatrą, bendrauja su įvairiais, dažniausiai 12–16 metų moksleiviais. Neseniai ji atkreipė dėmesį į temas, kurios ryškėja jaunų žmonių gyvenime – tai prasmės paieškos, savęs ir kitų pripažinimas, savo kūno priėmimas. Tarp šių, regis, universalių temų, išryškėja jaunuolio santykio ne tik su pačiu savimi, bet ir su tėvais, problematika. Paauglystės laikotarpis – išbandymų periodas ne tik paaugliui, bet ir jo tėvams. Šią problemą Lietuvoje gilina nesiliaujančios emigracijos bangos, kai tėvai yra priversti palikti savo vaikus seneliams ir giminaičiams, o patys ieško darbo svetur. Dar dažniau jaunuoliai patys išvyksta tęsti mokslų ar užsidirbti gyvenimo pradžiai į užsienį. Ilgesniam laikui nutraukiami ryšiai su pačiais artimiausiais žmonėmis, su sava kultūra, tautine tapatybe.

Išsiskyrimo, meilės, globos temos ryškiai atsispindi XVIII–XIX amžių sandūroje gyvenusio kompozitoriaus, politinio ir visuomenės veikėjo Mykolo Kleopo Oginskio parašytame jaudinančiame veikale „Priesakai sūnui“. 1822 m. M. K. Oginskis išleido savo jauniausiąjį sūnų Irenėjų mokytis į Italiją. Jis suprato, kad negalės būti šalia, saugoti, globoti, rūpintis sūnumi, todėl parašė savidrausmės patarimus – taisykles, kaip elgtis gyvenime, kad būtum laimingas. „Priesakai sūnui“ – tai unikalus XIX a. pradžios tekstas, kuris stebėtinai tiksliai atitinka emigracijos fone vis aštriau girdimas šių dienų aktualijas. M. K.Oginskis rašė: „Visų pirma įsisąmonink pagrindinę tiesą: žmogus – ne atsitiktinumo padarinys, jis negimsta be prasmės. Už viską jis turi būti dėkingas savo Sutvėrėjui – Dievui. <...> Nė akimirkai nepamiršk nieko, už ką turi būti dėkingas savo pačiai pirmajai geradarei – savo Motinai. Nieko, ką tau davė Ji – vienintelė, kuri myli tave su tokiu atsidavimu, kurio ribų tu dar negali suvokti, bet kurį tu suprasi ir patikrinsi, jei stengsies būti jo vertas.“

Aiškiai matyti, kad M. K.Oginskis išgyveno tuos pačius jausmus, kuriuos šiandien išgyvena dauguma Lietuvos tėvų, išlydėdami savo vaikus į nežinomą kraštą: nerimą, susirūpinimą, norą padėti. Jis buvo vienas paskutiniųjų dvarininkų, kurio giminaičiams priklausė Vilniuje, Arklių gatvėje, stovintys rūmai, kuriuose pavasarį bus bandoma prikelti ir šiuolaikiškai pažvelgti į XIX a. romantizmo dvasią.