Naujienos

Svečiuose Valstybinis Šiaulių dramos teatras

2015. 02. 11.

Valstybinis Šiaulių dramos teatras iš dramaturgijos aukso klodų ištraukė dvi garsias, bet pastaruoju metu primirštas pokario laikotarpio pjeses, kurios šiuolaikiniame kontekste atgijo su nauja minties jėga: airių absurdo dramaturgijos klasiko Samuelio Beketo „Žaidimo pabaigą“ (rež. Paulius Ignatavičius) ir amerikiečių dramaturgijos klasiko Tenesio Viljamso sukrečiančią dramą „Geismų tramvajus“ (rež. Algirdas Latėnas). Skirtingos pjesės, puiki dramaturgija, gilios emocijos ir stiprūs pastatymai – tai, ką šiauliečiai žada paskutinįjį žiemos savaitgalį Vilniaus publikai. Vasario 26–27 d. Valstybinis Šiaulių dramos teatras atvyksta gastrolių į Valstybinį Jaunimo teatrą.

Kvietimas žaisti gyvenimą

Vasario 26 dieną, ketvirtadienį, 18 val. Valstybinis Šiaulių dramos ir Valstybinis Jaunimo teatrai susikeis scenomis. Tuo metu, kai vilniečiai Šiaurės Lietuvos sostinėje, Šiauliuose, pristatys Žemaitės spektaklį „Trys mylimos“ (rež. A. Latėnas), šiauliečiai Lietuvos sostinės, Vilniaus, žiūrovams atveš S. Beketo dviejų dalių absurdo dramą „Žaidimo pabaiga“ (rež. P. Ignatavičius).

Spektaklio „Žaidimo pabaiga“veiksmas vyksta nusigyvenusių ponų, o gal net mūsų pačių minčių absurdo labirintuose... Veikėjai kupini stiprių emocijų, tačiau beklaidžiodami absurdo labirintais, atrodo praradę žmogiškumą, virtę nevienareikšmiais simboliais (tėvai šiukšlių dėžėse). O pagrindinis veiksmas – laukimas, kad įvyks kažkas viltingo, tebūnie tai ir išlaisvinanti pabaiga,–atsimuša lyg į sieną: nieko svarbaus nėra ir negali būti, o žmogus egzistuoja tik kaip absurdiškos situacijos įkaitas, atsiduodantis į likimo rankas lyg žaislas. Antras svarbus akcentas – pono ir tarno (tėvo ir sūnaus) santykiai. Sukriošusį, ligotą ir piktą, bet bandantį išbūti besikartojančiame laike, poną Hamą (aktorius Sigitas Jakubauskas) slaugo tarnas Klovas (aktorius Dalius Jančiauskas). Viena vertus, meilė, rūpestis ir baimė likti vienam, kita vertus, jie vienas kitam įgrisę iki skausmo. Tą skausmingą ryšį sustiprina iš atminties išnyrantys pono tėvai Negas ir Nelė (aktoriai Juozas Bindokas ir Vilija Paleckaitė). Tai lyg tam tikras meilės išbandymas. Baisiausia – ne mirtis, o jos laukimas, kai ta pabaiga vis neateina ir žaidimas tęsiasi. „Tęsiam žaidimą?.. Senasis žaidimas seniai pralaimėtas, žaidi ir pralaimi ir baigi pralaimėjimu... Pažiūrėkim... O taip!“ (S. Beketas)

Režisieriaus Pauliaus Ignatavičiaus esminis keliamas klausimas spektaklyje – kaip išlikti žmogumi besikartojančiame laike, kaip nepasiduoti rutinai, kuri veda į susvetimėjimą. Galbūt tinka Samuelio Beketo siūlomas receptas – gyvenimas be prasmės, gyvenimas-žaidimas. „Tik suvokę, jog gyvenimas yra absurdas ir neturi jokios prasmės, mes galime pamilti gyvenimą ir paversti jį žaidimu, pilnu tikėjimo. Tada pasidaro kažkaip lengviau kvėpuoti, dingsta susireikšminimas, perdėtas prasmingumas, gal net pavydas, o gal net ir daugiau mūsų gyvenimą varginančių jausmų ir klausimų,“ – sako spektaklio režisierius.

Žmogiškų jausmų ir gyvuliškų aistrų drama

Penktadienio, vasario 27 d., vakarą drama „Geismų tramvajus“ žada aistros – gyventi, mylėti, svajoti ir tikėti. Garsiąją XX amžiaus amerikiečių dramaturgo T. Viljamso pjesę, už kurią autorius buvo apdovanotas Pulicerio premija, Valstybiniame Šiaulių dramos teatre režisavo Algirdas Latėnas. Ilgai mintyse nešiotos dramos jis vyko statyti specialiai į Šiaulius dėl pagrindinių veikėjų – Blanšos ir Stenlio, kuriuos matė įkūnijant aktorius Moniką Šaltytę ir Rolandą Dovydaitį, o dirbdamas atrado ir Stelą (Ingą Jarkovą) bei Mičą (Aurimą Pintulį). „Geismų tramvajus“ – absoliučiai laiko nepaliesta pjesė, o medžiaga – velniškai sunki. Norėtųsi, kad po spektaklio kažkiek pasikeitę išeitų visi: ir aš, ir aktoriai, gal net ir žiūrovai“, – trokšta režisierius. Patyrusi režisieriaus akis nesuklydo – premjera vis dar anšlaginė!

„Geismų tramvajus“ – žmogiškų jausmų ir gyvuliškų aistrų drama, neišsipildžiusių svajonių, meilės, laimės troškimo ir žiaurios tikrovės konfliktas, kuriame susitinka du antipodai: trapi dvasinė būtybė, virš realybės plevenanti vienadienė plaštakė Blanša ir pragmatiškas Stenlis, kurio esminė savybė – jėga. Kai T.Viljamsas rašė pjesę „Geismų tramvajaus“ (1947 m.), jo kurtas amerikietiško didmiesčio kvartalo vaizdas su tautų maišalyne, primityvių neišprususių imigrantų ir romantiškosios viešnios priešprieša buvo to laikmečio permainų aktualija. Šiuolaikiniame migracijos kontekste žiūrovams Stenlis ir jo draugužiai gali pasirodyti visiškai normalūs žmonės, o trapios sielos, nepraktiška Blanša – „ateivis“.

Svarbų vaidmenį spektaklyje atlieka ir dailininko Gintaro Makarevičiaus kurta ritmiška scenografija: laiptai, langai, erdvės per kelis aukštus, net kanalizacijos vamzdžiai tarsi muša dramatišką ritmą, o vaizdo projekcijos, scenos gilumoje supina veiksmą į vieną tinklą. Kūrybiniuose ieškojimuose netikėtai „atrasta“ šviesiai pilka spalva padeda kurti grafinį architektūrinį piešinį, išryškina aktorių emocijas ir veiksmus. Spektaklyje skamba kompozitoriaus Lino Rimšos kurta muzika – tradicinis džiazas, sujungtas su šiuolaikiniais ritmais. Džiazo intarpus gyvai atlieka saksofonininkas Gediminas Brūzga (teatro bendradarbis). Veikėjų charakterius pabrėžiančius kostiumus sukūrė dizainerė Sandra Straukaitė. Prabanga ir rafinuota elegancija dvelkia Blanšos kostiumėliai ir stilingos suknelės, net chalatas plazda aistra. Nerūpestinga Stelos apranga atskleidžia vaikišką naivumą. Atsainus ir tik jam patogus Stenlio apsirengimo stilius tiesiog pulsuoja patinišku pasitikėjimu.

Blanšą Diubua vaidina Monika Šaltytė, Stelą Kovalski – Inga Jarkova, Stenlio Kovalskio personažą įkūnija Rolandas Dovydaitis, Haroldo Mičelo (Mičo) – Aurimas Pintulis, Junisę Habel vaidina Danguolė Petraitytė ar Eglė Stanišauskaitė. Stivas Habelas – Romanas Dudnikas, Pablas Gonzalesas – Mindaugas Jurevičius, Slaugė ir Meksikietė – Rimanta Krilavičiūtė, Daktaras ir Jaunas vyriškis – Aidas Matutis.

Valstybinio Šiaulių dramos teatro informacija