Naujienos

Adomas Juška skaito Milaną Kunderą

2018. 08. 11.

Fotografijos autorė Laura Vansevičienė
 
Gruodžio pradžioje Jaunimo teatras žiūrovus pakvies į LMTA IV režisūros kurso (vadovas – Eimuntas Nekrošius) studento Adomo Juškos premjerą Nepakeliama būties lengvybė pagal kultinį Milano Kunderos romaną. Tai – antrasis jaunojo režisieriaus darbas Jaunimo teatre. Praėjusį sezoną A. Juška debiutavo spektakliu Šveikas pagal Jaroslavo Hašeko knygą Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai.
 
Adomas Juška: Ilgai nešiojausi mintį, kad žmogus savo gyvenimo iš tiesų nenugyvena. Visada gyvena kažkur kitur, bet ne čia. Galbūt praeityje ir ateityje, bet čia būtinas žodis „kitur“: iš pradžių gyvena svajonėse, sapnuose, paskui – prisiminimuose. O kur čia pats žmogaus gyvenimas? Kada įvyksta tas virsmas, kai staiga pradedi gyventi prisiminimais? Kur ir kada vyko ta prisimenama realybė?
 
Man į rankas pakliuvo Kunderos knyga Nepakeliama būties lengvybė, kurioje jau viename pirmųjų skyrių autorius rašo: „Jei žmogus gyvena tiktai vieną gyvenimą, tai tarsi visai negyventų? <...> Ko vertas toksai gyvenimas, jei pirmas bandymas gyventi ir yra tikrasis gyvenimas? Tokiu atveju gyvenimas visada yra panašus į skečą.“ Iš tiesų, gyvendamas dabar, tik pieši tą gyvenimo skečą, apmatus. Bet net nežinai, kokiam paveikslui (gyvenimui). O galiausiai to antro paveikslo net neturėsi kada nutapyti... Juk neturėsi dar vieno gyvenimo, kuriame viskas jau būtų tik švarraštis. Tuomet kada įvyksta tas tikrasis gyvenimas? Juk jis niekada neprasideda... Galbūt mes jaučiame, koks yra tas tikrasis gyvenimas, todėl probėgomis, prasilenkdami kažkur jį stengiamės atpažinti. Kunderos knygoje mane ypatingai sudomino tas prasilenkimo momentas: kaip prasilenkia vieno žmogaus sapnas su kito žmogaus realybe...
 
Romanas turi daug temų, ir jos gana tolygiai išplėtotos, joms suteiktas panašus svoris. Bet man visiškai nesinori liestis prie socialinių ir politinių Kunderos aprašyto laikotarpio temų. Siekiant turėti savo spektaklio viziją, būtina daryti atranką. Šios knygos atveju – ypatingai, nes visko į vieną spektaklį nesudėsi. Filosofinės idėjos čia taip pat skleidžiasi per tos pačios lengvybės ir sunkumo vaizdinius, net konkrečius daiktus. Taip pat man labai svarbus ir artimas rašytojo santykis su muzika.  Pats Kundera turi muzikinį išsilavinimą, ir tai jaučiasi romane: randu daug muzikinių leitmotyvų pačiose veikėjų istorijose.
 
Prisiminiau vieną Czeslawo Miloszo tekstą apie tremtį, kaip reiškinį. Tas jo tekstas yra  įžanga Josefo Koudelkos (čekų fotografo, pagal kurio nuotraukas dariau trumpą eskizą akademijoje) fotografijų knygai, kuri irgi vadinasi Tremtiniai. Tremtyje nėra ženklų, kurie padeda susiorientuoti, nėra pažįstamų vietų, kurios priima. Tiksliau, ženklų yra daugybė, bet žmogui jie nėra suprantami, nes jam jie nekalba. Nebėra aiškių sąvokų, tokių kaip, pavyzdžiui, „namai“. Bet pagalvojus apie žmonių buvimą šių dienų aplinkoje, pasikartoja tie patys simptomai. „Namai“ mums reiškia nebe tą patį, ką reiškė žmonėms prieš šimtą metų. Ir trūksta tų „namų“, tiksliau, trūksta to, kas už to žodžio turėtų būti, bet nėra. Todėl, man atrodo, dabartinė žmogaus būtis yra kaip tremtis – tikrasis gyvenimas yra tarsi „kitur“. Taip interpretuojant tremties sąvoką, spektakliui ši tema yra labai artima, būtent – tas neatitikimas tarp „čia“ ir „kitur“. Jei tikrasis gyvenimas ne „čia“, kur gyveni, vadinasi, gyveni tremtyje, atskirtas nuo namų, namai – „kitur“.  Žmogui atviras pasaulis, bet nėra ryšio su žeme. Galima sakyti, kad tokia būsena taip pat yra nepakeliama lengvybė. Mano manymu, čia labai tiktų Czeslawo Miloszo teksto ištrauka, kurioje apie tremtį šnekama ne kaip apie socialinį ar geografinį, bet kaip apie metafizinį reiškinį: „Biblinis tremties paveikslas – tai dairymasis atgal į šalį, iš kurios žmogus kilęs. Ir iš tiesų šiame amžiuje tremtiniai parašė daug poemų ir romanų apie šalis, kuriose jie gimė, pavaizduodami jas gražesnes, nei realybėje, būtent todėl, kad jos prarastos visam laikui. Tačiau šiai klišei galima ir paprieštarauti. Dislokacija sukuria atstumą, matuojamą kilometrais ar myliomis, šimtais ar tūkstančiais mylių. Biblinis paveikslas – judėjimas erdvėje tolyn nuo Rojaus vartų arba, kalbant šiuolaikinėmis sąvokomis, nuo ginkluotų kareivių saugomos valstybinės sienos. Tačiau šį atstumą galima matuoti ne tik myliomis, bet ir mėnesiais, metais ar dešimtmečiais. Turint tai omenyje, galime kiekvieno žmogaus gyvenimą apibūdinti kaip nepaliaujamą judėjimą tolyn nuo vaikystės per jaunystę, brandą ir senatvę. Kiekvieno žmogaus praeitis jo atmintyje nuolat transformuojasi ir tampa panaši į žemę, kurios neįmanoma susigrąžinti ir kuri, laikui bėgant, tampa neatpažįstama. Taigi, skirtumas tarp dislokacijos erdvėje ir laike nėra toks ryškus. Mes puikiai galime įsivaizduoti seną tremtinį, kuris, prisimindamas vaikystės šalį, supranta, kad jį nuo tos šalies skiria ne tik nuotolis, bet ir raukšlės veide, žili plaukai – randai, palikti žiauraus sienos sergėtojo, – laiko. Kas gi tuomet yra tremtis, jei šia prasme visi patiria tokią būseną?“
 

Apie autorių

Milanas Kundera gimė 1929 metais Brno, tuometinėje Čekoslovakijos teritorijoje, viduriniosios klasės šeimoje. Būdamas jaunas, Kundera, tėvui padedant, išmoko groti pianinu. Vėliau studijavo muzikologiją ir muzikinę kompoziciją. Muzikinės įtakos ir nemažai nuorodų į muzikinius kūrinius galima rasti ir autoriaus romanuose. Dar paauglystėje būsimasis rašytojas prisijungė prie Čekoslovakijos komunistų partijos. 1952 m. Kundera baigė Prahos scenos menų akademijos kino fakultetą. 
1968 metais Kundera kartu su kitais komunistų rašytojais įsitraukė į Prahos pavasario įvykius ir dramatiškai išgyveno Sovietų invaziją į Čekoslovakiją. Kundera jautėsi įsipareigojęs prisidėti prie Čekijos komunizmo reformos. Vis dėlto rašytojas šių svajonių atsisakė ir 1975 m. emigravo į Prancūziją. Čekoslovakijos pilietybės Kundera neteko 1971 m., o po dešimtmečio, 1981 m., rašytojas gavo Prancūzijos pilietybę.
Didelis apsiskaitymas bei  įvairialypis kultūros  išmanymas padeda Kunderai savo knygose gilintis į politines, istorines, filosofines, psichologines ir menines temas. Pirmoji autoriaus knyga – 1953 metais išleistas poezijos rinkinys Žmogus: platybės sodas. Po to sekė  dramaturgijos kūriniai bei romanai Pokštas (1967), Gyvenimas yra kitur (1969), Nepakeliama būties lengvybė (1984),  Nemirtingumas  (1990), Nežinomybė (2000) ir kt.
Kultiniu tapęs Kunderos romanas Nepakeliama būties lengvybė buvo parašytas 1984-aisiais ir pirmą kartą į lietuvių kalbą išverstas 1993 metais. Romane aprašomas XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigos – 8-ojo dešimtmečio pradžios laikotarpis Prahoje. Čia atskleidžiamas Čekijos visuomenės menininkų ir intelektualų gyvenimas nuo 1968 m. Prahos pavasario iki Sovietų Sąjungos invazijos į Čekoslovakiją. Pagrindiniai romano veikėjai – daktaras Tomas ir fotografė Tereza, kurių meilė gimsta dėl šešių atsitiktinumų. Kalbėdamas apie Friedricho Nietzsche’s amžinojo pasikartojimo koncepciją (filosofo idėja, kad visata ir jos įvykiai jau yra įvykę ir kartosis iki begalybės), autorius romane iškelia priešingą idėją: kiekvienas žmogus turi nugyventi tik vieną gyvenimą, o tai, kas jame įvyksta, nutinka tik vieną kartą ir niekada nebepasikartoja.  Per tai suprantame būties lengvumą. Šis lengvumas reiškia ir laisvę. Pasaulyje, kuris susideda iš neatšaukiamų pasirinkimų ir atsitiktinių įvykių, kuriame viskas vyksta vienąkart – o „kas nutinka tik vieną kartą, tas tarsi niekad neatsitinka“, – egzistavimas, rodos, praranda savo svorį. Veikėjams nieko kito nebelieka, tik susitaikyti su nepakeliama būties lengvybe.
 
Premjera Nepakeliama būties lengvybė, rež. Adomas Juška
 
Gruodžio 7, 8, 27 d. Valstybinis jaunimo teatras