Naujienos

Thomas Irmer: apie Jaunimo teatro vitriną

2018. 06. 04.

Scena iš spektaklio „Apie Baimes“. Lauros Vansevičienės nuotrauka.
 
 
Vokiečių teatro kritiko Thomo Irmerio tekstas, publikuotas „Theater der Zeitleidinyje.
 
Audronio Liugos tikslas buvo pertvarkyti Valstybinį jaunimo teatrą, kuomet jis Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovo pareigas pakeitė į darbą šiame nedideliame teatre, istoriniame sostinės senamiestyje. Formuodamas pirmąjį teatro sezoną jis pakvietė danų režisierę Kirsten Dehlholm, Árpádą Schillingą  ir sugrąžino į šį teatrą Eimuntą Nekrošių, kuriame prieš beveik keturiasdešimt metų prasidėjo jo kūrybinis kelias. Vitrina, kurią Liuga rengė kartu su OKT, Vilniuje esančiu Oskaro Koršunovo Vilniaus miesto teatru, pristatė ir Lietuvos jaunųjų režisierių spektaklius.
 
Nekrošius, kuris tarptautiniu mastu žinomas savo filosofiniais-metaforiniais Shakespeareʼo pastatymais, sukūrė spektaklį, pavadinimu „Cinkas“, apie baltarusių kilmės Nobelio literatūros premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič gyvenimą ir jos darbus. Cinko karstuose į savo Tėvynę sugrįžo žuvę Afganistane. Antra pjesėje vaizduojama katastrofa iš vėlyvos Sovietų sąjungos – Černobilis. Bet visgi eina kalba apie autorės gyvenimą, kuri savo vienišu stebėjimu atskleidžia šias temas ir tuos smūgius iš netikėtos pusės. Kareivių motinos kaltina, kad už aukas Vakaruose geri pinigai uždirbami – ir taip pakreipia visuomenės kaip visumos moralinę dilemą, lydimą aiškaus dabartinio postsovietinio mentaliteto atspalvio. Ši Nekrošiaus braižu papasakota istorija, jo sukurtas darbas turi stebėtinų tiesioginių paralelių su 2013 metais  Dimiterʼo Gotscheffo režisuotu spektakliu pagal Heinerio Müllerio pjesę „Cementas“, kuris video formatu buvo parodytas vitrinos metu: sovietinės sistemos pradžia ir pabaiga ne kaip galios demonstravimas, o kaip istorijos tragedija. Prie šių darbų buvo parodytas ir lietuviškas Artūro Areimos režisuotas Heinerio Müllerio pjesės „Hamletmaschine“ spektaklio eskizas, kuriame kūniškai intensyviai išryškintas vartotojiškumas ir lyčių kova.
 
Oskaras Koršunovas su savo išugdytais jaunaisiais aktoriais inscenizavo Bertoldo Brechto „Vestuves“ ir perkėlė į lietuvišką šiandieną. Šventimas, dainavimas, barimasis su dideliu alkoholio kiekiu; kai stalas subyra, tuomet nuotakos tėvas savo atsiminimais akimirksniui panyra į sovietinę praeitį, kurioje reikėdavo prisitaikyti prie galios, bet niekas iš čia esančių tuo nesidomi. Seniai nekontroliuojamas vakarėlis turi tęstis net ir kai buvęs nuotakos mylimasis vis labiau įsisiautėja smurtaudamas. Istorinė užmarštis, kuri su „Cementu“ ir „Cinku“ suformuoja prasmingą didelį lanką.
 
Taip pat labai aktualiai suskamba Koršunovo režisuoti „Pamišėlio užrašai“ kaip vieno į pasaulį pernelyg trumpam atėjusio pasipiktinusio piliečio monologas. Eimantas Pakalka yra tik pradedantis jaunasis aktorius, bet jo įspūdingai suvaidinta gogoliškoji galios fantazija užtikrintai sukausto Koršunovo teatro kambaryje esančią publiką. Kad Liuga ieško naujų formų, rodo ir spektaklis „Apie baimes“, kurio metu žiūrovai per visą pastatą keliauja režisierės Olgos Lapinos kartu su scenografe Renata Valčik sukonstruotais dešimčia kambarių, kurių tema yra vaikystės baimės; nejaukus vienos iš giminaičių kambario interjeras (teta Frane atsiskleidžia kaip popieriaus lapas), veidrodžių kambaryje optiškai puikiai sukurtas įspūdis lyg po kojom prarastum grindis, klaustrofobiškas ėjimas labirintu per kukurūzų lauką. Pabaigoje, remdamiesi trumpomis biografijomis, žiūrovai sužino, kas kiekviename kambaryje gyveno su savo asmenine istorija. Beje, šis turas supažindina su teatro pastatu, kuriame  Audronis Liuga atidarė naują teatrą Lietuvoje.