Naujienos

Šis tas apie baimes

2018. 05. 21.

Scena iš spektaklio „Cinkas“. Lauros Vansevičienės nuotrauka. 
 
Balandžio pabaigoje Vilniaus valstybinis jaunimo teatras kartu su Oskaro Koršunovo Miesto teatru surengė penkias dienas trukusią šio sezono spektaklių peržiūrą – „Showcase“. Tai paskutinis Jaunimo teatro, uždarančio duris restauracijai, pasirodymas. Jaunimo teatras, užgimęs XX amžiaus šešiasdešimtųjų metų viduryje, pretenduoja tapti aktualia meno aikštele, kurioje dirbs įvairių šalių ir kartų režisieriai.
 
Pastarųjų dešimtmečių Lietuvos teatras – svarbiausias kultūros fenomenas, daręs įtaką ne tik tautinio, bet ir tarptautinio teatro raidai. Lietuvių režisieriai Eimuntas Nekrošius, Oskaras Koršunovas, Jonas Vaitkus, Rimas Tuminas, Valentinas Masalskis, Mindaugas Karbauskis gerai pažįstami Rusijos ir Europos žiūrovams. Būtent į Jaunimo teatrą baigęs GITIS‘ą 1977 metais atėjo dirbti Eimuntas Nekrošius. Su nedidele darbo Kauno teatre pertrauka Nekrošius Jaunimo teatre dirbo iki 1992 metų. Ten jis pastatė savo kultinius spektaklius, dabar jau įtrauktus į dvidešimto amžiaus antros pusės teatro istoriją.  
 
Tai buvo intensyvios raidos, iškėlusios teatrą į pasaulio scenas, laikotarpis. Dabar teatrui atėjo atsinaujinimo laikas: peržiūroje buvo pristatyti ir paties Nekrošiaus, ir jo mokinio Adomo Juškos spektakliai, taip pat Lietuvos jaunosios kartos teatro režisierės Olgos Lapinos, vengrų teatro klasiko Árpádo Schillingo ir Kirsten Dehlhom, danų režisierės ir dailininkės, dirbančios vizualiojo meno ir teatro laukuose, spektakliai.
 
Instaliacijų spektakliui „Apie baimes“ Olga Lapina „įdarbino“ ne scenines Jaunimo teatro erdves. Dešimt masyvių juodų medinių dėžių, kuriose vaidinami spektaklio epizodai, pastatytos koridoriuose, po laiptais, teatro administracinėse patalpose. Spektaklis suvokiamas ne tik kaip kelionė po vaikiškų baimių kambarius, bet ir kaip ekskursija po teatrą.
 
Tai drąsus gestas teatrui su klasikine scena – dėže ir kiekvieno spektaklio pradžioje lėtai prasiskleidžiančia sunkia uždanga. Visą tradicinės salės konservatyvumą lengvai sugriauna specialiai sukurtų kambarių – dėžių intervencija į teatro erdvę. Tuo pat metu į šį vaikiškų fobijų pasaulį gali pasinerti tik dešimt žiūrovų.
 
Kambariuose, po kuriuos vedžiojami nuo greito veiksmo sutrikę žiūrovai, skamba mažųjų istorijos. Vyriausiam pasakotojui – 9 metai. Tai dokumentinės istorijos, kurios nepaisant naivumo sukelia tokį pat gąsdinantį efektą, kokį sukeldavo kadaise baisios istorijos, papasakotos tamsiame kambaryje. Viena mergaitė pasakoja apie tai, kaip jos tėvai išėjo į kiną ir paliko ją kaimynei. Svetimo buto aplinka labai skyrėsi nuo namų, ir mergaitei pasirodė, kad viskas, kas ją supa, pavojinga; net šakos, besibeldžiančios į langą, sukėlė jai siaubą. Visa dėžė, kurioje pasakojama ši istorija, apstatyta senoviniais baldais ir medžiais. Joje jaučiamas priplėkęs senatvės kvapas. Lapina dirba su archetipinėmis fobijomis. Patekęs į tokį butą net suaugęs žmogus gali pasijusti lyg baisiame neįžengiamame miške.   
 
Kitame kambaryje mergaitė pasakoja apie tai, kaip ji pasiklydo rugių lauke, į kurį pabėgo nuo sesers, nes ši jai pasirodė panaši į čigonę, kartą užsukusią į jos namus. Šio kambario erdvė sukurta kaip aukštų rugių varpų labirintas, kuriuo su pagreičiu bėga žiūrovai, susikibę už rankų, kol išsilaisvina – kaip ir mergaitė – iš rugių kalėjimo.
 
Baimių dėžės pasakoja apie dantų gydytoją, apie pirmą susidūrimą su kito žmogaus mirtimi, apie tai, kaip berniukas kartą vos nepaskendo. Paskutiniame kambaryje baimių nėra, yra tik suaugusių žmonių veidai, kurie pasakoja apie tai, kaip jie sugebėjo nugalėti savo baimes ir užaugti laimingais nepaisant vaikystės traumų. Tai optimistiškas pasivaikščiojimas po vaikų pasaulius, galintis daug duoti ir vaikams, ir jų tėvams.
 
Jaunimo teatre istoriją apie bebaimiškumą pristatė Kirsten Dehlholm. Ji pastatė spektaklį „Broliai Liūtaširdžiai“ pagal kontroversiškiausią ir šiurpiausią Astridos Lingren pasaką.
 
Dehlholm – viena pagrindinių vizualinio teatro dailininkių, spektakliuose nuolat eksperimentuojanti su erdve ir istorijos vaizdavimo būdais.  Dar 1985 metais ji Danijoje įkūrė savo menų laboratoriją  „Hotel Pro Forma“, kuris laikomas viena radikaliausių netradicinių institucijų Danijoje. „Broliai Liūtaširdžiai“ – antras Dehlholm spektaklis Vilniuje, o tai, kad ją pasikvietė būtent Jaunimo teatras, tik patvirtina pastarojo siekius atitikti laikmetį. Kita vertus, tokioje konservatyvioje aplinkoje sunku atsiskleisti net tokiems meistrams kaip Dehlholm.
 
Spektaklyje, žinoma, svarbiausi dalykai rodomi vaizdo projekcijomis: baisus miškas, gaisras name, drakonų mūšis, pomirtinė šalis Nangijala, kurioje daugiausia vyksta veiksmas. Tik jautriai savo vaidmenis atlikę pasakos herojai egzistuoja už virtualios realybės ribų, nors ir intensyviai su ja sąveikauja. Fantastiniais vaizdiniais užpildyta galinė scenos uždanga, kartais atskiri epizodai, projektuojami į sceną išvažiuojantį baltą kvadratinį audeklą. Akcentai dėliojami aktorių monologų tiesioginiu filmavimu. Ekspresyvus, tačiau pernelyg sąlyginis darbas. Kai kuriomis akimirkomis veiksmu nepatikėdavo net vaikai, besijuokiantys per visą salę ir veikiau susidomėję tos ar kitos scenos sukūrimo techniniais ypatumais. Būtent šis spektaklis parodė, jog net visiškai pasiruošęs eksperimentuoti teatras turi permąstyti pačią scenos erdvę.
 
Vengrų režisierius Árpádas Schillingas sukūrė teatrui trijų valandų trukmės spektaklį „Autonomija“. Tai antrasis jo pastatymas Lietuvoje – kaip ir danei Dehlholm.
 
„Autonomija“ – darbas, paremtas pačių aktorių improvizacija jo kūrimo metu. Istorijos centre – tėvas ir trys jo sūnūs. Tėvas – sėkmingas verslininkas, kuriam pavyko padaryti karjerą, nes atsidūrė reikimu laiku reikiamoje vietoje. O štai sūnūs neranda savo vietos gyvenime. Kaip ir anūkas, kuris nori pastatyti dokumentinį filmą apie savo šeimos kasdienybę  Amerikos lietuvio Jono Meko, stovėjusio prie JAV eksperimentinio kino ištakų, stiliumi. Tačiau jam pavyksta ne poetiniai šeimos gyvenimo eskizai, o nufilmuota „Dogmos-95“ stiliumi šeimos istorija su savo skeletais spintose.
 
Pats Schillingas taip kalba apie savo spektaklį: „Autonomijos problema yra didelė ir svarbi. Kas mes esame iš tiesų? Būti autonomišku šioje Europos dalyje labai sunku, labai dažnai mes turime numesti ir atiduoti savo gyvenimus į svetimas rankas. Labai sunku išsaugoti savo tautinę arba asmeninę autonomiją nelaisvės sąlygomis. Buvimo nelaisvėje patirtis paverčia nepriklausomus žmones viena bendra mase. Tai vyksta iš kartos į kartą. Adaptuotis tampa vis paprasčiau, vis sunkiau pasakyti „ne, aš renkuosi kitą kelią“. Mano asmeninė autonomija prasideda nuo sugebėjimo ištarti „ne“.
 
Spektaklyje kiekvienas aktorius remiasi savo asmenine patirtimi, susumavus susidėlioja spektaklis, kur kiekvienas – visumos dalis, bet kiekvienas yra autonomiškas savo pirmine istorija. Spektaklyje aiškiai parodoma, jog turint noro galima perrašyti istoriją, apie tą patį žmogų papasakoti ir kaip apie išdaviką, ir kaip apie herojų. Požiūrio kampas keičia viską, net baisiausi ir beprasmiškiausi įvykiai gali būti pateisinami.  
 
Apie karo beprasmiškumą grotesko forma pasakoja Nekrošiaus mokinys Adomas Juška. Jaunimo teatro Mažojoje scenoje jis pastatė „Šveiką“ pagal garsųjį neužbaigtą Jaroslavo Hašeko romaną. Juška pasirinko kelis epizodus iš didžiulio romano, kuris tiesiogiai dalyvauja spektaklyje: pagrindinis herojus skaito šią knygą spektaklio pradžioje ir pabaigoje. Per visą eilę maksimaliai sąlyginių situacijų Juška mėgina prisikasti prie tiesos, stengiasi suvokti, kas tai yra pereiti karą kaip Šveikas – su šypsena.
 
Šypsenai nėra vietos Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Cinkas“. Tai – mėginimas perprasti baltarusių rašytojos Svetlanos Aleksijevič, 2015 metais pelniusios Nobelio literatūros premiją, asmenybę ir visą tą širdgėlą, kuria persmelktos jos dokumentinės knygos „Cinko berniukai“ apie Afganistano karą ir „Černobylio malda“. Svarbu, kad režisierius nesistengia tiesiog pavaizduoti istorijas, kurios surinktos Aleksijevič knygose. Be autorės egzistavimo šiame „jausmų, o ne įvykių“ metraštyje daug kas prarandama. Kad būtų galima papasakoti pasauliui apie tokį skausmą, reikia būti maža trapia mergaite, kuri dėl jautrumo ir situacijos suvokimo gali daug ką atskleisti, kad pasauliui parodytų jo beprotiškumą.
 
Juškos ir Nekrošiaus istorijos – protestas be karo, be protrūkių. Tai mėginimas parodyti ne tik suaugusiems, bet ir jaunimui tai, kaip tai buvo, koks baisus ir absurdiškas gali būti pasaulis.
 
Baimių būna įvairių: vaikiškų kaip Lapinos spektaklyje, jų nesunku atsikratyti, ir būna kankinimų, kraujo ir svetimo nežmoniško skausmo baimių. Jų atsikratyti neįmanoma. Apie tai mums pasakoja naujas Vilniaus jaunimo teatro repertuaras.
 
Ana Krasnoslobodceva, Maskva. Originalus šaltinis: http://www.interfax.ru/culture/611432