Naujienos

Ateities teatro mašinų meistras

2018. 04. 16.

 
Jaunimo teatras kartu Goethe’s institutu balandžio 27, 29 d. surengs edukacinį projektą „Müllermachine“, skirtą vienam įtakingiausių XX a. pabaigos Europos teatro novatorių dramaturgui, poetui, režisieriui ir visuomenės veikėjui Heineriui Mülleriui. Bus parodytas filmas apie Müllerį „Nenoriu žinoti, kas esu“ (rež. Christoph Rüter, Thomas Irmer) bei vieno geriausių šio dramaturgo kūrybos režisierių Dimiterio Gotscheffo spektaklių „Hamletas-mašina“ („Deutsches Theater Berlin“, 2007) ir „Cementas“ („Residenztheater München“, 2014) vaizdo įrašai. Šiuos renginius pristatys vokiečių teatro kritikas Thomas Irmeris. Be to, įvyks pjesės „Hamletas-mašina“ skaitymas, jį rengia režisierius Artūras Areima. Visi projekto renginiai nemokami. Būtina išankstinė registracija el. paštu ugne@jaunimoteatras.lt  
    
Paminklai nekraujuos iki paskutinio mūšio.
Heiner Müller
 
Šį žmogų su Havanos cigaru rankoje, skvarbiai žvelgiantį pro akinius storais rėmais, žino visas šiuolaikinis vokiečių teatras. Nors jis gyveno Vokietijos Demokratinėje Respublikoje ir rašė apie Šaltojo karo padalytos šalies realijas, jo vardas minimas tarp svarbiausių XX a. pabaigos Europos teatro novatorių. Tai Heineris Mülleris, dramaturgas, poetas, režisierius, visuomenės veikėjas.
 
Pradėjęs kaip Bertolto Brechto sekėjas, Mülleris teatre ieškojo naujų būdų apmąstyti visuomeninius dabarties procesus. Jis gilinosi į mitologiją ir klasikinius siužetus, atrasdamas juose šiuolaikinio pasaulio pirmavaizdžius. Müllerio tekstai nėra klasikinės pjesės. Tai koncentruotos formos draminiai koliažai, arba „medžiaga“ (material), kaip juos vadino pats dramaturgas, sukurti pasitelkus modernios literatūros ir šiuolaikinio kinematografo žodyną.
 
Kitų autorių tekstus Mülleris vertino kaip kūrybos paskatą, o ne „asmeninę nuosavybę“. Kai kurie kritikai už tai jį vadino „virtualiu kopijuotoju“. Tačiau Mülleris kopijavo taip, kaip niekas kitas nesugebėtų padaryti. Jis atrasdavo gilumines sąsajas tarp Sofoklio, Shakespeare’o, Wagnerio, Kleisto, Artaud, Becketto, Genet kūrybos ir kritiškai jas apmąstydavo, remdamasis pokario Europos ir savo asmenine patirtimi. Mülleris pirmasis teatre chrestomatinius mitus ir siužetus priartino prie šiuolaikinių visuomeninių, politinių realijų. Jis neslėpė, kad tokį kūrybos metodą lėmė pats jo būdas: „Man geriau sekasi rašyti, kai turiu kitų sukurtus rėmus, kuriuos galiu užpildyti savaip. Tai tikriausiai lemia baimė ką nors atrasti, įrodyti. Man geriau, kai visiems žinomą įrodymą galiu pateikti savaip.“ Tam jis, anot knygos „Heinerio Müllerio teatras“ autoriaus Jonathano Kalbo, „kaip vampyras iš savo aukos“ perimdavo klasikinio dramaturgo stilių arba pasinaudodavo kito autoriaus šaltiniu, „iš vidaus jį susprogdindamas“. 
 
Komentuodamas vieno svarbiausių savo kūrinių „Hamletas-mašina“ („Hamletmachine“) pavadinimą, Mülleris sakė, kad mitai yra kaip senos mašinos, iš kurių reikėtų sukurti šiuolaikiniams žmonėms tarnaujančius mechanizmus. Mitologija, anot dramaturgo, turi iš naujo atgimti šiuolaikiniame teatre ir padėti visuomenei apmąstyti savo dabartį. Šis Müllerio kreipinys ne tik paskatino šiuolaikinį teatrą ieškoti naujų klasikos interpretavimo būdų, bet ir keitė pačią teatro sampratą. Interpretuodamas mitus Mülleris atsisakė tradicinių personažų, veiksmo nuoseklumo ir net dialogų, siūlydamas teatrui visiškai naujus raiškos būdus. Jis sugebėjo praplėsti ne tik dramos, bet ir teatro meno ribas, įkvėpė vadinamojo postdraminio teatro atsiradimą. Todėl Müllerio poveikis šiuolaikinio teatro raidai prilyginamas tam, kurį padarė Brechtas pokario teatrui.
 
Mülleris parašė daugiau kaip trisdešimt pjesių, iš kurių dažniausiai statomos „Hamletas-mašina“, „Kvartetas“, „Mauzeris“, „Misija“, „Volokolamsko greitkelis“, „Filoktetas“, „Vokietijos mirtis Berlyne“, „Medėjos medžiaga“. Svarbiausias Müllerio dramos kūrinys „Hamletas-mašina“ yra vos aštuonių puslapių tekstas, kuriame telpa Hamleto akimis pamatyta Šaltojo karo suskaldyto pasaulio tragedija. Ją perteikti teatre tapo vienu didžiausių naujosios dramaturgijos iššūkių. Müllerio Hamletas stovi tarp tragiškos Europos istorijos nuolaužų ir jos miglotos ateities barikadų. Jis – aktorius, atsisakantis vaidinti. Esminis šio Hamleto teiginys – „Mano drama baigėsi“. Jis yra nenumaldomo istorijos molocho liudininkas, negalintis nieko pakeisti. Hamletas tik karštligiškai ieško žodžių savo patirčiai ir maištui išreikšti. 1979-aisiais parašytas „Hamletas-mašina“ pelnė Mülleriui pasaulinę šlovę ir novatoriškiausio savo laiko dramaturgo vardą. Šis tekstas, kaip ir kai kurie kiti dramaturgo kūriniai, iki šiol domina teatro menininkus įvairiose pasaulio šalyse.
 
Mülleris buvo vienas kontroversiškiausių XX a. pabaigos Vokietijos menininkų. Rytų Vokietijos valdžia jo kūrybą cenzūravo, o jį patį pašalino iš Rašytojų sąjungos, kai jo pjesės jau buvo publikuojamos ir statomos Vakaruose. Jei kas nors bandydavo atgabenti į Rytų Berlyną Müllerio tekstus, jie būdavo konfiskuojami pasienyje. Nepadėdavo aiškinimai, kad juos sukūrė iškiliausias Rytų Vokietijos rašytojas. „Mülleris? Negirdėjau tokio“, – sakydavo pasieniečiai, sulaikydami knygas, kurias atvykstantieji į šalį galėdavo pasiimti išvykdami. Tik didėjantis tarptautinis pripažinimas padėjo Mülleriui išsaugoti darbą tėvynėje. Bet ir pelnęs pripažinimą Vakaruose jis vienodai kritikavo abi padalytos šalies politines sistemas ir jos istoriją: „Vokietijos istorija yra mano priešas, ir aš noriu įsižiūrėti jai į akis.“ Ir kaip tikras anarchistas mėgdavo pridurti, kad „vienintelis Vokietijos identitetas yra markė“. Müllerio triumfo valanda išmušė griuvus Berlyno sienai, kai jis pelnė aukščiausius savo šalies įvertinimus ir buvo pakviestas vadovauti Brechto įkurtam legendiniam teatrui „Berliner Ensemble“, kuriame dirbo iki pat mirties. 1991-aisiais Avinjono festivalis parengė atskirą Mülleriui skirtą programą. Tai dar labiau sudomino Europos teatrus jo kūryba.
 
Mülleris ne tik rašė pjeses, bet ir pats jas režisavo, buvo aktyvus visuomenės veikėjas. Svarbią dramaturgo kūrybinio palikimo dalį užima vieši pasisakymai ir interviu, kuriuos jis paversdavo savotiškais spektakliais, dėstydamas provokuojančias mintis apie politiką, istoriją, menininko vietą visuomenėje. Savo tekstus Mülleris kūrė pasitelkdamas labai plačią kultūros panoramą nuo Goyos iki Beuyso, nuo Eizenšteino iki Godard’o. Kai kurie menininkai, kaip antai Büchneris ir Kafka, poetai W.H. Audenas, T.S. Eliotas, Ezra Poundas, nuolat buvo jo dėmesio centre. Daugeliui anuomet VDR gyvenusių menininkų Mülleris buvo ne tik novatoriškas dramaturgas ir režisierius, bet taip pat didžiausią autoritetą pelnęs intelektualas šiapus geležinės uždangos. Bet ir anapus jos Müllerio kūryba teikė impulsų menininkams. Ypatinga kūrybinė draugystė Müllerį siejo su režisieriumi Robertu Wilsonu. Nepaisant skirtingų visuomeninių ir kultūrinių patirčių, šie menininkai rado bendrą kalbą ir vienas kitą papildė. Wilsonas bendradarbiavo su Mülleriu kurdamas savo teatrinį epą „Pilietiniai karai“ ir režisavo jo pjeses „Hamletas-mašina“, „Kvartetas“.
 
Pagrindinė Müllerio kūrybos tema yra istorija ir atmintis. Dabartis jam buvo kaip istorijos mūšio laukas. Jis žvelgė į audringus XX a. pabaigos Europos visuomeninius ir politinius procesus per istorijos perspektyvą, ieškodamas jų raidos dėsningumų. Vienas pagrindinių Müllerio kūrybos šaltinių buvo Trojos karo mitologija, čia jis įžvelgė gilumines paraleles su šiandiena: „Aš visada jaučiau Trojos karo sąsajas su tuo, kas pasaulyje vyksta dabar, bet dar nėra įvardyta.“ Istorinės atminties ratas, anot Müllerio, žmonijos iš esmės nieko neišmoko. Apie tai byloja jo tekstuose pasikartojantis karų, katastrofų, žudymų vaizdavimas, siekiantis antikos laikus.
 
Nors Müllerio kūryboje praeitis pasitelkiama siekiant geriau suvokti dabartį, savo personažų lūpomis dramaturgas neskelbia galutinių išvadų ir nesistengia moralizuoti. Kaip buvęs Brechto sekėjas, jis stengėsi paaiškinti veikėjų poelgius besikeičiančiose situacijose, jam svarbu, kad režisierius, aktorius arba skaitytojas susidarytų savo požiūrį į vaizduojamus įvykius. Pats kritiškai interpretavęs klasiką, jis kvietė tai daryti ir savo interpretuotojus. Kaip ir Brechtą, Müllerį teatre labiau domino procesas, nes „kelias nesibaigia pasiekus tikslą“.  
 
1994-aisiais Mülleriui buvo įteikta „Europos teatro premija“. Tais metais Eimuntas Nekrošius pelnė  „Europos naujosios teatro realybės premiją“. Šių dviejų menininkų pagerbimas buvo simbolinis Rytų Europos teatro įtakos šiuolaikinei teatro minčiai įvertinimas. Abiejų kūryba formavosi komunistinės cenzūros sąlygomis ir peržengė nacionalinės kultūros ribas, paveikė šiuolaikinio teatro procesus. Abu tiesė naujus teatro kelius, tik vienas pasitelkęs vaizdą, o kitas – žodį. 1995-aisiais Mülleris mirė. Anot „Süddeutsche Zeitung“ teatro kritiko Jürgeno Bergerio, „vokiečiai gali didžiuotis, kad toks žmogus rūpinosi jų kalba“. Galima pridurti – ir kūrė ateities teatro mašinas.
 
Berlyno Dorotheenstädt kapinėse netoli Bertolto Brechto ir Heinerio Müllerio 2013-aisiais amžino poilsio atgulė Dimiteris Gotscheffas – iškiliausia šiuolaikinio vokiečių teatro asmenybė. Bulgarų kilmės aktorius ir režisierius 9-ajame dešimtmetyje emigravo į Vakarų Vokietiją po to, kai 1983 m. Sofijoje susitiko su Mülleriu, kur šis pamatė Gotscheffo interpretuotą savo pjesę „Filoktetas“. Nuo tada jie tapo kūrybiniais partneriais. Po Müllerio mirties Gotscheffas ištikimai tęsė jo idėjas. Jam pačiam iškeliavus į amžinybę, galima sakyti, baigėsi ištisa Vokietijos teatro epocha, susijusi su asmenine istorinės atminties refleksija. Ją tęsia tik vienas iš šiuolaikinio vokiečių teatro mohikanų – Frankas Castorfas.
 
Gotscheffas, kaip ir Mülleris, pasitelkė kūrybą, kad apmąstytų istorijos lūžius. Sekdamas savo mokytojo pėdomis, žvelgė į istoriją analitiškai, kritiškai, atmesdamas bet kokią patetiką ar sentimentus. „Mano drama baigėsi“, – ši kertinė Müllerio pjesės „Hamletas-mašina“ frazė tapo ir Gotscheffo kūrybos paradigma.
 
Priešingai nei scholastas jo krikštatėvis, Gotscheffas buvo Artistas, sugebėjęs mąstymą paversti gyvu teatro kūnu. „Aš buvau Hamletas. Stovėjau ant kranto ir kalbėjau su bangomis blablabla, atsukęs nugarą Europos griuvėsiams“, – taip jis pradėdavo seno Hamleto monologą savo režisuotame spektaklyje „Hamletas-mašina“. Tada iš lėto eidavo per tuščią sceną pro atviras kapų duobes ir kiekvienai kuždėdavo – blablabla... Atsirasdavo socialistinės epochos, jau mirusios, bet dar nepalaidotos, metafora, paremta asmenine Artisto patirtimi, tokia pat ironiška ir mąsli, kaip jos kūrėjo žvilgsnis. Gotscheffo kūryba – tai hamletiška akistata su pasauliu, nuskaidrinta išmintingos juokdario šypsenos.  
 
Šio režisieriaus reikšmę vokiečių teatrui patvirtina ir faktas, kad jo vardu 2014-aisiais buvo paženklintas svarbiausias Vokietijos teatro festivalis „Theatertreffen“. Per atidarymą parodytas paskutinis režisieriaus spektaklis, Miuncheno „Rezidenztheater“ sukurtas pagal retai statomą Müllerio pjesę „Cementas“, – simbolinė duoklė kūrybiniam krikštatėviui. Pasakojimas apie tai, kaip revoliucijos idealai išlaisvina viską griaunančius tamsiuosius žmogaus prigimties demonus, tapo savotišku režisieriaus testamentu ir perspėjimu karų draskomam šiuolaikiniam pasauliui.

 A. L.

***

Projekto „Müllermaschine“ programa:
 
Balandžio 27 d., 12:00 val., Salė 99  projekto „Müllermaschine“ pristatymas. Projektą pristato vokiečių teatro kritikas Thomas Irmer. Iš karto po pristatymo - filmo „Nenoriu žinoti, kas esu“ (rež. Christoph Rüter, Thomas Irmer) peržiūra.
 
Balandžio 27 d., 16:00 val., Studija pjesės skaitymas-eskizas pagal Heiner Müller „Hamletmaschine“ (rež. Artūras Areima).
 
Balandžio 27 d., 21:15 val., Salė 99 videoįrašas Heiner Müller „Hamletmaschine“ (rež. Dimiter Gotscheff). Pristato teatro kritikas Thomas Irmer.

Balandžio 29 d., 14:00 val., Salė 99 videoįrašas Heiner Müller „Cementas“ (rež. Dimiter Gotscheff). Pristato teatro kritikas Thomas Irmer.