Naujienos

Eimuntas Nekrošius: „Ateitis man kelia nerimą“

2017. 11. 30.


Nuotraukos autorė Laura Vansevičienė
 
 
„Afganistano karas prasidėjo netikėtai. Netikėta buvo ir Černobylio avarija. Tad ir mūsų rytojus – nežinomas. Ir mūsų vaikams niekas negarantuoja saugios rytdienos. Tai kelia nerimą“, – pakalbintas „Lietuvos žinių“, sakė legendinis lietuvių teatro kūrėjas Eimuntas Nekrošius, Valstybiniame Jaunimo teatre statantis spektaklį „Cinkas“ pagal baltarusių rašytojos, Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič dokumentinės prozos veikalus.

Šiandien Valstybiniame jaunimo teatre E. Nekrošiaus režisuoto spektaklio „Cinkas“ premjera. Ta proga – pokalbis su režisierium.

Grįžote į Jaunimo teatrą. Norisi paklausti, kas jis jums – paprasta kūrybos aikštelė ar vis dėlto šis tas daugiau?
Šiaip aš ne grįžau, tik atėjau dirbti. Man tai kūrybos aikštelė. O dėl viso kito – stengiuosi nesigręžioti į praeitį. Gana paprastas reikalas, galvojau, kad bus sudėtingiau. Tad nesureikšminu.
 
Mėgstama pabrėžti, kad Jaunimo teatras tęsia senos mokyklos tradicijas: Algirdo Latėno mokiniai, Dalios Tamulevičiūtės mokiniai, profesorės Marijos Knebel auklėtiniai, o ištakose – Konstantinas Stanislavskis ir Michailas Čechovas. Spektaklyje „Cinkas“ vaidina keturi dabartinės trupės aktoriai. Ar juose atpažįstate save?
Tai jau visai kita karta. Būtų net keista, jei jie mane gerai suprastų. Arba aš juos. Skiriasi ir amžius, ir sceniniai principai.

Aišku, Jaunimo teatras nuo įkūrimo laikų garsėjo laisve. Nėra nieko brangiau už kūrybinę laisvę. Laisvą mąstymą, laisvą vaizduotę. Belieka tik atsirinkti ir mokėti toje laisvėje gyventi.
 
Sovietmečiu prie jos turbūt esate nemažai prisidėjęs.
Negaliu pasakyt.
 
Daugiausia statėte pasaulio literatūros klasiką, o šįkart ėmėtės šiuolaikinės autorės. Teatro studentai dabar gana guvūs, dažnai patys dėstytojams pasiūlo medžiagą. Gal ir šis atvejis toks?
S. Aleksijevič žinojau žymiai anksčiau. Muzikos ir teatro akademijoje turiu keletą režisierių studentų. Pasiūliau jiems šitą medžiagą. Truputį pabandėm, pasižiūrėjom. Po to pradėjome kalbėtis, ir Jaunimo teatro vadovas Audronis Liuga sako, kodėl nepadaryti bendro darbo – Jaunimo teatro ir Meno forto. Taip ir atėjom čia į sceną.
 
1978-ieji tam tikru atžvilgiu – simboliški. Tais metais baigėte Maskvos valstybinį A. Lunačiarskio teatro meno institutą (GITIS), tuo metu prasidėjo ir intervencija į Afganistaną. Kada jus pasiekė pirmos žinios apie karą, netektis?
Labai vėlai patekau į kariuomenę, beveik 26 metų. Pas mus tarnavo kirgizų, tadžikų, iš jų formavo tuos būrius. Nelabai ką supratau, bet buvo nuojauta, kad vyksta kažkokie skirstymai, kažkokiose aikštėse, kažkokie sąrašai. Vieni kareiviai su daiktais išvažiuoja, kiti atvažiuoja. Kariuomenėje šis dalykas buvo ypač jaučiamas.
 
Kiti kareivukai ir savanoriškai ten prašėsi.
Na, gal ne kareivukai, gal šiaip žmonės važiavo – uždirbt. Tais laikais ir man teko girdėt – ką čia vargsim, verčiau važiuojam į Afganistaną, tai bent užsidirbsim. Ypač Rusijoj netrūko norinčiųjų. Aišku, dabar juokinga, bet šiems žmonėms tai vis dėlto buvo ištrūkimas. Nesvarbu kur, kad tik už sienos. Nesvarbu ką veikt, svarbu išvažiuot. Keistas tas jų noras. Sunku šiuos žmones suprasti. Matyt, kai prispirdavo bėdos, sunkumai, daugelį kelias nuvedė į komisariatą.
 
Didžioji iliuzija.
Taip. Ir – iš bėdos. O kitiems turbūt buvo šioks toks nuotykis pilkame gyvenime.
 
Jums nebuvo kilusi grėsmė keliauti į Afganistaną?
Senas buvau jau. Man atrodo, iš mūsų pulko niekas nevažiavo.
 
O artimuosius tas karas yra palietęs?
Na, artimųjų gal ne. Bet mano gimtinėj, žinau, du kareivius parvežė. Parvežė palaidoti. Du žuvo iš mūsų apylinkių.
 
Ar galima sakyti, kad esame sudaryti iš praeities?
Taip, esame. Bet žmogui būdinga, kad žaizdos labai greit gyja. Visų, visų. Gal taip ir turi būt, gal žmogus taip ir sukurtas, kad nesinešiotų... Galima spekuliuoti šia tema, bet net skaudžiausi įvykiai – ir tie pasimiršta. Išblunka, galų gale praranda savo kontūrą.
 
Tad spektaklis lyg tų įvykių priminimas naujai kartai?
Anais laikais nė nesusimąsčiau, o dabar, kai užaugo mano sūnūs, galvoje netelpa, kaip tokie jauni ir naivūs galėtų būti imami į karą.
Netikėtai prasidėjęs karas, netikėta Černobylio avarija – tad ir rytdiena mums nežinoma. Ir mūsų vaikams niekas negarantuoja saugaus rytojaus. Tai kelia nerimą.

Neišardomas trio: kostiumų dailininkė Nadežda Gultiajeva, scenografas Marius Nekrošius ir jūs. Taip dirbti lengviau?
Be abejo. Lengviau ir smagiau ir, be to – gražu.
 
Ar neslypi pavojus kartotis, kai vis tie patys žmonės?
Nieko blogo tas kartojimasis. Tik nesikartokim, tik nesikartokim – ta mantra tėra paprasčiausia retorika. Iš tikrųjų visi žmonės kartojasi. Iš esmės idėjų, krypčių nėra daug. Paklausk bet kurio menininko, jei bus sąžiningas, atsakys, kad labai daug kartojasi. Nuo savęs, savo balso, minčių nepabėgsi... Ir ką? Nieko blogo tame neįžvelgiu. Tai – žmogiška.
 
Tas naujumo diktatas, sakote – iš šiuolaikinės visuomenės? Vis naujai ir vis kitaip.
Taip, tik šūkis ir ne daugiau. Bet jis nėra gyvas.
 
Tik muzikantą kaskart kitą kviečiate. Šįsyk – Algirdas Martinaitis. Gal ir čia tam tikros tąsos esama – juk jis rašė muziką „Nosiai“ (1991)?
Taip. Jaunystėje buvome labai geri draugai, kartu dirbome.
 
Ir kraštiečiai.
Taip. Po to jis nuėjo į rimtąją muziką, tikrąją muziką. Tapo klasiku. (Nusišypso.) Dabar vėl susitikome. Labai vertinu jo įžvalgą ir stiprią žmogišką intuiciją. Maža detalė, maža pastaba aktoriams, bet ji tokia ryški, kad matai, kaip trys, keturi žodžiai pakeičia esmę. Žaviuosi juo.
 
Apskritai Raseinių kraštas garsus kūrėjais – nuo Simono Stanevičiaus ir Maironio iki Marcelijaus Martinaičio, Juozo Apučio, Algirdo Verbos. Tai tik sutapimas ar vis dėlto – fenomenas?
Atvirai, tai toks pilkokas ir nuobodokas kraštas. Gal tai kyla iš ilgesio, kasdienybės. Tikrai, mes gimėm kaimuose. Tas kasdienybės beviltiškumo jausmas, ypač jaunam žmogui, būna labai sunkus. Bet jis šį tą ir suteikia – ištvermę, užsispyrimą, tikslo siekimą.

Esate prisipažinęs, kad keitėsi jūsų požiūris į rusų kultūrą. Ar sutiktumėte, kad reikėjo tam tikros atogrąžos, laiko tarpsnio, net gi – karo Ukrainoje, kad kitaip įvertintumėte rusų klasikus?
Taip, šitie įvykiai palietė. Ne tik mus, bet ir pačius rusų kūrėjus. Jie atrado tokius tautos bruožus, kurie buvo pateikiami kaip pavyzdiniai. O, pasirodo, tos dėmės ėmė tamsėti. Iki šiol negaliu suvokti rusų požiūrio į kitas tautas. Mes tai vadiname skambiai – rusų patriotizmas, rusų fanatizmas. Ir pavydžiai klausom, kad jie tą jausmą turi. Gal jis nėra pamatuotas? Nežinau, jis tikras ar dirbtinis? Bet staiga atsirado. Kaip atsirado ir Lenkijoje, ir Vengrijoje. O Lietuvoje šis jausmas visaip slopinamas. Esą tai primityvoka, geriau šios temos nelieskim, apeikim, nekalbėkim. Ji tiesiog gesinama.

Todėl kyla klausimas, kodėl kitos tautos gali didžiuotis patriotizmu, o Lietuvoje nepadoru būti patriotu? Kokia priežastis? Žmonės vengia ir pastaraisiais metais tai labai jaučiama. „Būkim europiečiai!“ Man tai labai keista.
 
Nacionalinė valstybė, nacionaliniai jausmai yra atgyvena.
Ką mes turime? – tik tuos jausmus ir galime turėti. Ir dar paskutinį balsą užgniaužia, sako – tyliau, tyliau!
 
Ar gali būti, kad tie senieji rusų autoriai padėjo įtvirtinti sovietų imperiją, taip pat tarnauja dabartinės Rusijos didžiavalstybiniams siekiams?
Taip. Jie sutvirtina kaip stipri rišamoji medžiaga.
 
Mūsų visuomenėje nuolat kyla skandalai, pastaruoju metu – po du, tris per savaitę. Ne paskutinį vaidmenį vaidina socialiniai tinklai, galimybė reikšti nuomonę ir teisti. Jei rastųsi tinkamas kūrinys, ar svarstytumėte apie spektaklį socialinių tinklų tema?
Būtų įdomu, bet jau nesugebėčiau to padaryti. Reikia žymiai jaunesnio, šiuolaikiškesnio režisieriaus. Vis tik jau pradedu žiūrėti pro primerktas akis, visai kitaip. Kito žmogaus čia reikia. Būtų įdomu, aišku.
 
Ar sunku atsisveikinti su spektakliais? Kodėl tenka?
Labai paprastas dalykas. Kaip gamtos ciklas: atėjo ruduo, lapas pagelto ir nukrito. Ir nėra ko pergyventi. Ateis laikas ir vėl išaugs. Tad žiūriu į tai ramiai. Neverta dūsauti.
 
Kitų spektaklių ruduo užtrunka.
Geriau laiku sustoti, nelaukiant, kai pradėsi šlubuoti. Nesigailėti savo sukurtų darbelių, neaukštinti.
 
Turite laiko stebėti Lietuvos teatro gyvenimą, pamatyti naujienas?
Šiek tiek taip, stebiu. Tik kai dirbi savo darbą, nelabai lieka laiko. Po vieną, du darbus statau užsienyje.
 
Kai pats tą lauką veikiate, tai ir naujienos savaime suteka.
Mūsų teatro naujienos irgi yra kasdienybė, natūraliai jas priimi.
 
Ar patinka tai, kuo tapote?
Nežinau aš. Jei patiktų, būtų labai keista. Man pačiam būtų keista. Gal ir neturėjau būti tas, kuo tapau.
 
Ar be teatro įsivaizduotumėte savo gyvenimą dabar?
Pilnai. Nežinia, kaip gyvenimas būtų pasisukęs. Nieko nežinai. Bet vis tiek kaip nors pasisuktų. Neverta spėlioti, kaip galėjo būti. Kaip yra, taip ir gerai.

Jūsų artimiausi bendražygiai aktoriai teigia, kad įtvirtinote režisieriaus teatrą. Nepatenkinti, – esą, sumažinote jų pavardes, iškėlėte savąją. Neskaudu klausytis?
 
Tai irgi natūralu – ir gamtoj, ir tarp žmonių, ir tarp medžių – visi nori stiebtis. Gauti daugiau šviesos. Jei žmogus šios savybės neturi, negerai. Reikia veržtis ir ypač aktoriaus specialybėje. Nieko bloga tame nematau. Aišku, moralinių taisyklių reikia laikytis.
 
Viena vertus, kas jie būtų be jūsų ir kas būtumėte jūs – be jų. Čia kaip tie susisiekiantys indai. Kita vertus, visos tos gastrolės, magnetofonai, automobiliai, honorarai, čikagos ar hiustonai – po kurio laiko iš jų nieko nelieka. Ir vėl smelkiasi skriaudos jausmas...
Laikas labai teisingas – nupučia viską. Ir gerai, kad atsiranda skriaudos. Bandau priimti gyvenimą su visais atspalviais, reljefais.

Tik laikraščiai ir žurnalai rašo apie sėkmingus gyvenimus. O iš tikrųjų kiekvienas žmogus yra gerokai apdaužytas. Kiekvienas, kiekvienas... Rašoma, kaip kas nors gimė po laiminga žvaigžde. Čia baisi nesąmonė. Net vulgaru.
 
Žiniasklaidai reikia gražaus fasado.
Tą žiniasklaidos fasadą perima žmonės, susipainioja, ima neskirti, kur tikrovė.
 
Tad jokių ateities planų Jaunimo teatre kol kas neturite?
Neturiu. Ir nesistengiu planuoti. Kaip bus, taip bus. Paprasta filosofija.