Naujienos

Aktorė Aldona Bendoriūtė. Ieškoti vaidmens atviromis akimis

2017. 11. 27.

Nuotraukos autorė Laura Vansevičienė
 
Likus kiek daugiau nei savaitei laiko iki režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Cinkas“ premjeros, į Jaunimo teatro didžiąją salę persikėlė ir šio spektaklio repeticijos. Beveik tris mėnesius „Meno forto“ salėje spektaklį kūrusio režisieriaus darbai jau eina į pabaigą.  „Cinko“ premjera – lapkričio 29 ir 30 dienomis. Šį kartą Nekrošiaus pasirinkta medžiaga yra dvi dokumentinės baltarusių rašytojos Svetlanos Aleksijevič knygos „Cinko berniukai“ ir „Černobylio malda“. Jose pasakojamos skaudžios žmonių patirtys Afganistano kare ir po Černobylio atominės elektrinės sprogimo. Tragškas istorijas režisierius nusprendė papasakoti į sceną įvesdamas pačios rašytojos personažą. Kalbame su šį vaidmenį spektaklyje kuriančia aktore Aldona Bendoriūte. 
 
Dirbti su Eimuntu Nekrošiumi sugrįžtate po trylikos metų pertraukos. Esate vaidinusi dviejuose jo spektakliuose: „Trys seserys“ ir „Giesmių giesmė“. Kaip atrodo darbas su režisieriumi po tiek metų? Kas pakito?
Nežinau, ar kas nors pakito. Skirtumas tikriausiai tik tas, kad man nebe dvidešimt penkeri, o keturiasdešimt penkeri. O tai režisieriui reikėjo priminti ne kartą, nes reikalauja iš manęs tiek, tarsi aš būčiau dvidešimt penkerių. Kai ką atlikti man tikrai yra per sunku. Bet jis manimi labai pasitiki, o jo nuvilti nenoriu.
 
Ne paslaptis, kad Nekrošiaus repeticijos labai savitos, specifinės. Kaip jas matote Jūs? Ką jums, kaip aktorei, yra svarbu per jas išpildyti? Ar Nekrošiaus aktoriai yra labiau atlikėjai ar kūrėjai?
Svarbiausia – suprati tai, ką Nekrošius sako. O iš tikrųjų, suprasti nėra lengva. Bet man visad norisi kokiam jaunam režisieriui pasakyti, kad jam būtų labai sveika nueiti į Nekrošiaus repeticijas ir pamatyti, ko jis turi reikalauti iš savęs, kaip iš režisieriaus. Nekrošius į repeticijas ateina visada pasiruošęs. Jis jau visada yra sugalvojęs sceną, iš anksto turi viziją. Tada ją pasakoja aktoriams. O mes, aktoriai, turime ją suprasti, suvokti. Paskui tai bandome kažkokiu būdu perteikti scenoje. Paprastai - etiudais. Tuomet režisierius sako „taip“ arba „ne“. Tai yra tarsi vaikščiojimas užmerktomis akimis tamsoje, vaikščiojimas nuojautomis. Labai skauda, kai nepataikai, nesupranti...
 
O ar iš viso čia įmanomas baigtinis vaidmens rezultatas?
Dėl baigtinio vaidmens: yra pastatytas tvirtas pamatas. Bet erdvė, laisvė improvizacijai visada yra. Tam reikalingas labai tvirtas piešinys, kuriame tu nepasiklysi. Manau, kad Nekrošius tą piešinį išpildo labai puikiai.
 
„Trijose seseryse“ kūrėte konkretų personažą, „Giesmių giesmėje“ Jūsų vaidmuo buvo labiau planinis, o būsimoje premjeroje „Cinkas“ vėl sugrįžtate prie konkretaus personažo – įkūnijate pačią rašytoją  Svetlaną Aleksijevič. Įdomi Jūsų personažų transformacija. Vaidmenys labai skirtingi...
Nemanau, kad pastarasis personažas yra labai konkretus. Vis dėlto, tai nėra pjesė ir mes kuriam visiškai naują vaidmenį – knygų autorės paveikslą. Bet medžiagos apie autorę yra labai nedaug. Kiek žinau, ji yra labai uždaras žmogus ir čia, kartu su režisieriumi kurdami vaidmenį, mes daugiau vadovaujamės ne faktais, bet savo fantazija. Daugeliu atvejų šis vaidmuo yra abstraktus, o ne konkretus. Mes tiesiog kalbame apie rašytoją ir kūrėją, taip pat apie kūrybą.
 
Spektaklyje „Cinkas“ Jums patikėtas pagrindinis vaidmuo. Nors režisierius spektaklį stato besiremdamas dviem Aleksijevič knygomis, jūsiškis personažas yra visai naujas. Būtų įdomu išgirsti, kaip gimė šis vaidmuo? Ar režisierius šią idėją nešiojosi nuo pat spektaklio kūrimo pradžios, o galbūt personažas atsirado repeticijų laikotarpiu?
Režisierius jau iš anksto turėjo sprendimą Svetlanos Aleksijevič užrašytas istorijas apjungti šiuo personažu. Jo pagalba yra įmanoma suverti į vieną vėrinį visus šiuos pasakojimus. Svetlana eina pas savo pašnekovus, klauso jų istorijų, jas renka, ir suveria į knygas, spektaklį.
 
Į Aleksijevič personažą žvelgiama biografiškai, jaunos Svetlanos vaidmenį kuria Nekrošiaus studentė Ieva Kaniušaitė, tuo tarpu Jūs – jau suaugusi Svetlana, kurios kūrybinis kelias buvo tikrai nelengvas. Kokią Svetlaną stengiatės atskleisti? Ir apskritai, kaip manote, kokia yra Jūsų kuriama Svetlana?
Mes galime tik nujausti, kokia iš tikrųjų yra Svetlana Aleksijevič. Bet, logiškai mąstant, žmogus, kuris surinko šitiek istorijų, išleido tiek knygų, juk turėjo daug nukeliauti ir įveikti įvairiausias kliūtis. Manau, kad tam reikalingas tvirtas charakteris. Sakyčiau, tai galbūt net labiau vyriškas charakteris, temperamentas. Ji – žmogus, tvirtai siekiantis savo tikslo, žinantis, ko nori iš gyvenimo. Tokį žmogų tikriausiai būtų sunku sulaikyti ar sustabdyti.
 
Pasauliniame kontekste rašytoja vertinama kontrastingai: literatūros kritikai, kultūros, meno atstovai Aleksijevič kūrybą palaiko, tuo tarpu paprasti skaitytojai autorės poziciją dažnai smerkia. O ką apie autorę manote Jūs? Kaip manote, ar ši Svetlana labiau ieško teisybės, ar galbūt „mina“ ant visuomenės skaudulių, žaizdų?
Manau, kad ir taip, ir taip. Juk tai gyvas žmogus. Manau, kad kartais tenka užminti ant žaizdos. Turbūt daugelis iš jos pašnekovų po to gailėjosi papasakoję savo istorijas, Juk ne veltui vyko ir teismas. Ji buvo apkaltinta, neva padarė karjerą iš nukentėjusių skausmo... Nors aš nemanau, kad ji turėjo tokį tikslą – padaryti karjerą tuo metu, kai tas istorijas rinko. Kiek turiu žinių, Aleksijevič neturi šeimos. Taigi, tarsi neturi ko prarasti, todėl gali rizikuoti. Galbūt istorijų rinkimas ir yra šios autorės gyvenimo prasmė. Asmeniškai man kelia nuostabą, iš kur pas ją, kaip moterį, yra tiek daug jėgos.
 
Įdomu tai, kad  medžiagos apie pačią Aleksijevič yra neįtikėtinai mažai. Beveik visur, net pačiuose skirtingiausiuose šaltiniuose, informacija kartojasi, ji – beveik identiška. Jausmas toks, tarsi autorė ir savo pačios gyvenimo istoriją yra pasiryžusi sutalpinti į kelias nedideles pastraipas, už kurių slypi nežinia...
Manau, kad to ji nori ir siekia. Galbūt tokiu būdu ji stengiasi save apsaugoti. O iš tiesų: kam save dalinti? Manau, kad šiai autorei labai trūksta privatumo. Ji – protinga moteris. Bet ką dar svarbu pasakyti, kad mūsų spektaklyje kuriamas Svetlanos vaidmuo nėra dokumentinis. Jis yra nerealistinis, fikcinis personažas. Bent toks yra mūsų tikslas. Ir aš tikiuosi, kad spektaklyje mums tai atskleisti pavyks. Tai yra personažas, truputėlį pakilęs virš žemės. Jį pavadinčiau poetiniu.
 
Nekrošiaus pasirinktose Aleksijevič knygose „Cinko berniukai“ ir „Černobylio malda“ pasakojamos skaudžios žmonių patirtys Afganistano kare ir po Černobylio atominės elektrinės sprogimo. Knygose – šimtai žmonių liudijimų ir kraupių istorijų. Atrodo, kad visa tai sudėti į vieną spektaklį yra beveik neįmanoma. Kaip šios istorijos atsispindi spektaklyje?
Iš tiesų, kai kuriuos pasakojimus pasirinko patys aktoriai.  O režisierius mums pasakojo apie pačią spektaklio viziją. Aš perskaičiau Aleksijevič knygas. Tos istorijos yra viena už kitą liūdnesnės. Sunku jas skaityti, jų klausytis. Bet apie spektaklį kalbėtis taip pat labai sunku. Vis dar vyksta repeticijos, ir aš jaučiuosi taip, kad vis dar tebesivilkčiau savo kuriamo personažo rūbą. Bandau atvira širdimi, atviromis akimis ir ausimis suvokti, kas yra svarbu režisieriui...
 
Kalbino Ugnė Kačkauskaitė