Naujienos

P. Makausko spektaklyje „Apsėdimas“ – dostojevskiška kelionė sąžinės link

2017. 10. 16.

 

Nuotraukos autorius Simas Sirutavičius

 
Spalio 18 d. 18 val. Valstybiniame jaunimo teatre (Arklių g. 5, Vilnius) įvyks režisieriaus Povilo Makausko spektaklio „Apsėdimas“ premjera. Kūrinys pastatytas pagal Fiodoro Dostojevskio romaną „Broliai Karamazovai“.
 
Režisieriaus Gintaro Varno mokinys Povilas Makauskas, būdamas II režisūros kurse, debiutavo spektakliu „Yolo“ (2013 m.), bakalauro studijų pabaigoje pristatė premjerą „Laimingasis princas“ (2015 m.), vėliau Ispanijoje pastatė spektaklį „Disconnection“ (2015m.) ir su juo gastroliavo Italijoje (2016 m., festivalis „Kilowat“), 2017 m. pradžioje atvežė į Lietuvą, o šį spalį jis bus pristatytas Katalonijos (Ispanija) žiūrovams.
 
Prieš keletą metų jaunasis režisierius Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje kartu su savo bendraamžiais aktoriais pristatė F. Dostojevskio romano „Broliai Karamazovai“ ištraukas. Jaunimo teatro spektaklyje žiūrovai išvys studijų darbo tęsinį, kuriame vaidins Vainius Sodeika, Gytis Laskovas, Arnas Ašmonas, Iveta Raulynaitytė ir Andrius Alešiūnas.
 
P. Makauskas pats rašė kūrinio inscenizaciją bei ieškojo spektaklio scenografinių sprendimų. Prie kūrybinės grupės prisijungė kostiumų dailininkė Dominyka Kačonaitė ir kompozitorius Antanas Kučinskas. Režisieriui svarbus F. Dostojevskio romane vaizduojamo žmogaus mįslingumas, meilės, neapykantos, ateizmo ir tikėjimo svarstyklės. Savo inscenizacijoje ir spektaklyje jis koncentruojasi į brolio Ivano (akt. Vainius Sodeika) personažą, kuris padaro baisų nusikaltimą ne savo rankomis. Nusivylęs pasauliu, Ivanas siekia jį taisyti, bet nusirita iki velniškos filosofijos, kad „viskas leista“. O jeigu viskas leista, tai ir Dievo nėra... Pasak P. Makausko, „spektaklio pagrindinė tema – kaltės prisiėmimas ir kelionė sąžinės link“. „Apsėdimas“ – apie broliškumą, tėvažudystę, aistrą ir sąžinės kalėjimą, iš kurio neįmanoma ištrūkti.“
 
Pokalbis su režisieriumi Povilu Makausku.
 
Kiek laiko truko ruošimasis spektakliui?
Kaip ir su visais spektakliais, šiuo kūriniu gyventa buvo apie metus. Įskaitant sapnus, vizijas, sunkias repeticijas ir naktis su kava bei tekstu. Laiko apimtis, manau, ne tokia svarbi, kaip patirtis. Dostojevskio pasakojimai talpina neregimus simbolinius virsmus, kuriuos išgyvenusi skaitytojo siela atsiduria ties naujais prasmės vartais. Kaskart skaitydamas, stebėdamas vaidinančius aktorius, matai daugiau, nei matei. Po premjeros birželio mėnesį, supratau, kad spektakliui nebuvau pilnai pasiruošęs, turbūt tai buvo ir neįmanoma, kartais tik dešimtoje repeticijoje aktoriui tariant žodžius atsirakina gilesniuose planuose glūdinti svarbiausia prasmė, o tam reikia kantrybės ir laiko.
 
Kas, statant „Apsėdimą“, jums atrodė kaip didžiausias iššūkis?
Manau, kad didžiausias iššūkis yra kūrybiškai žvelgti į autoriaus siūlomą daugiaplanę komplikuotą, polifonišką, psichologinę kūrinio dimensiją. Žvelgti per aktorių, temą rakinti jo vaidmeniu ir būtimi, neprisirišti prie sceninių priemonių gausos, triukų, esamų scenos madų – toks tikslas, mano supratimu, yra milžiniškas iššūkis ne tik talentingiems jauniesiems. Pasigedau ir pasigendu teatre spektaklių, kurie paliestų; režisieriaus arogancija spinduliuojančio teatro pilna, bet gylio maža. „Apsėdimas“ man – jausmingos gelmės, nuostabių personažų ir aktorystės spektaklis. Manau, kad tokio tikslo siekimas šiame laike yra iššūkis.
 
Kokiai auditorijai skirtas šis kūrinys?
Šis spektaklis – tai klasikinio teksto interpretacija, per Ivano likimo paveikslą iškelianti žiūrovams sąžinės mechanizmo klausimą. Norėčiau salėje matyti Dostojevskį skaitančius ir jo istorijų prasmėms nesvetimus žiūrovus, mūsų spektaklio diktuojama mada nepaklūsta pagrindinių Vilniaus teatrų šviežienoms, ir suprantu tai kaip privalumą. Tiesą pasakius, esu teatro turistas: būdamas Berlyne, Prahoj, Barselonoj, Paryžiuje ar Avinjone, privalau aplankyti teatrus ar festivalius, ir kartais čia, Vilniuje, matydamas kelių metų ar dešimtmečių senumo madas, skaudžiai nusiviliu. Apsėdimas – neįrašomas į tendencijas, tai skaudus autorinis spektaklis, sklidinas būties ir artimo aktorinio plano, kamerinės erdvės, bendro kvėpavimo.
 
Originalus šaltinis: www.voxart.lt