Naujienos

„Stengiuosi eiti paieškos keliu“

2017. 03. 28.

Nuotraukos autorius Dmitrijus Matvejevas

Audronis Liuga: „Stengiuosi eiti paieškos keliu“
Jurgita Jačėnaitė 2017.03.28 www.bernardinai.lt/Kultūra

Kovo 27-ąją, Tarptautinę teatro dieną, gražiausius papuošalus – „Auksinius scenos kryžius“ – ant kaklo užsikabino labiausiai nusipelnę teatro profesionalai. Tačiau iš tiesų apie teatrą tokia proga norisi pakalbėti užkabinant giluminius dalykus: būti ar nebūti šiuolaikinės scenos meno srovėje, kokiam būti, kad būtum vertas kūrėjo vardo. Audronis LIUGA – Valstybinio jaunimo teatro vadovas, buvęs Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovas – sako, kad šiandien teatre svarbiausia kalbėti, kas iš tiesų esame patys sau, ir ieškoti gaivių būdų išjudinti kūrybinę mintį.

Ilgiau nei dešimtmetį lietuviškas teatras pasaulyje buvo be galo įdomus, mus kviesdavosi ir liaupsindavo, o kokia situacija yra dabar? Ar tebesame tokie pat įdomūs, tokie pat laukiami?

Esame maža šalis ir turime daug kompleksų, susijusių su tuo, kaip mus supranta ar vertina pasaulyje. Trokštame būti įvertinti. Be to nukenčia mūsų savivertė. Viena vertus, noras būti pripažintam suprantamas, kita vertus – šiandien įsivyrauja požiūris, kad pripažinimas yra svarbiausias kūrybos vertės matas.

Kas iš tiesų esame patys sau? Kas mums skauda? Ne vien socialiniame, politiniame gyvenime, bet giliau, istoriškai – kaip šios šalies, šios visuomenės piliečiams. Svarbu turėti pagrindą po kojomis, tačiau jis neturi trukdyti žvelgti į horizontą. Būti savimi ir atsiverti pasauliui. Per pastarąjį dešimtmetį ne vienas lietuvių teatro menininkas išmoko būti tarp namų ir pasaulio. Gal net daugiau pasaulyje negu namie. Ir tai liudija, kad lietuviškoji teatro tapatybė pasauliui vis dar įdomi.

Įvertinimas pasaulyje priklauso ne vien nuo menininko talento, bet ir nuo jo įsitvirtinimo tarptautinėje rinkoje. Iš lietuvių režisierių joje bene stabiliausias pozicijas užima Oskaras Koršunovas. Šio režisieriaus spektaklių sklaidos ir naujų pastatymų geografija yra plačiausia. Italijoje, Rusijoje, Lenkijoje visada laukiamas Eimuntas Nekrošius. Rusijoje įsitvirtino Rimas Tuminas, Graikijoje – Cezaris Graužinis. Teatras visais laikais buvo ir išliks konservatyvus menas, nes ten, kur menininkas įleidžia šaknis, jis formuoja tradicijas.

Žinoma, egzistuoja rinkos mados. Pavyzdžiui, kai E. Nekrošius kūrė savo garsiuosius Williamo Shakespeare'o pastatymus, pasaulyje jis buvo graibstomas. Tačiau kai dabar stato nedidelio formato spektaklius – taip nebėra. Galima sakyti, E. Nekrošiaus mada praėjo. Tačiau ar E. Nekrošius kaip menininkas praėjo? Gal netolimoj ateity gims nauja jo teatro mada?

Meno mados susiformavusio menininko neveikia taip kaip pradedančiojo. Autentiškos kūrybos atspirties taškas yra vidinis pasaulis. Patekus į kokios nors mados srovę tas taškas išnyksta. Čia kaip su nauja gyvybe – ji vystosi arba miršta. Pradedantis kurti žmogus šiandien turi daugybę pagundų. Viena didžiausių – rinka. Norisi greičiau joje įsitvirtinti, pasiekti rezultatą, pelnyti pripažinimą. Ir likti amžinai jaunam. Tai – mefistofeliška pagunda. Jai pasipriešinti galima tik įsiklausant į save, einant individualios paieškos keliu.

Ne paslaptis, kad tarptautinį pripažinimą pelniusių režisierių darbą užsienyje lemia ir ekonominiai veiksniai. Mūsų šalies galimybės remti pripažintus menininkus yra gerokai mažesnės negu kitose šalyse. Ką ir kalbėti apie mokesčių sistemą, kuri pas mus bene nepalankiausia iš visų Europos valstybių. Tai daro įtaką ir ateityje, matyt, tai dar labiau turės įtakos kūrybinei emigracijai. <...>

Jau beveik metus vadovaujate Jaunimo teatrui. Su kokiais iššūkiais susiduriate? Pokyčiams reikia laiko, tačiau galbūt jau pavyko kai kuriuos įgyvendinti?

Vadovavimas teatrui yra labai praktiškas užsiėmimas. Lietuvoje repertuarinis teatras veikia taip, kad siekdamas įgyvendinti savo idėjas turi uždirbti pinigus. Visos naujovės yra susijusios su rizika, ir investuodamas į jas iš anksto negali pasakyti, kiek ta rizika pasiteisins, atsipirks. Niekur kitur valstybinis teatras neturi taip kovoti dėl išlikimo kaip Lietuvoje. Valstybė skiria lėšas vien darbo užmokesčiui ir pastatams išlaikyti, o kūrybinę veiklą gali finansuoti geriausiu atveju tik kokiu trečdaliu per Kultūros tarybos remiamas programas.

Niekada neieškojau lengvų kelių. Norint atnaujinti repertuarinį teatrą, tenka eiti nelengvu ir rizikingu keliu. Vienintelis saugiklis yra pasitikėjimas režisieriumi, jo kūrybine idėja. Stengiuosi pagal galimybes Jaunimo teatro kolektyvui suteikti naujų kūrybinių impulsų. Dar nežinau, kaip pavyks...

Kalbant apie iššūkius, man jie susiję su kasdieniais teatro veiklos klausimais, kuriuos reikia spręsti galvojant apie perspektyvą. Yra dalykų, kuriuos norėčiau greičiau keisti, bet negaliu dėl lėšų stygiaus. Tenka apsišarvuoti kantrybe. Artimiausias tikslas – pasirengti kitam sezonui, po jo teatro scena bus uždaroma beveik metams renovacijai. Per renovaciją teks spektaklius rodyti daugiausia gastrolėse, todėl siekiu, kad atsirastų bent keli nauji originalūs ir nesunkiai keliaujantys pastatymai, galintys pristatyti atsinaujinantį Jaunimo teatro veidą.

Visas straipsnis ir originalus šaltinis yra ČIA