Naujienos

„Ibseno moterys stiprios. Jei jų tikslams kas netinka – moka įkąsti, įgelti, pašiepti. Man patinka stiprios jo moterys"

2017. 03. 16.

 

     
Nuotraukos autorius Dmitrijus Matvejevas

Stipri moteris
Viktorija Vitkauskaitė 2017.03.06  IQ Life/Kultūra

Artėjant Gintaro Varno spektaklio „Junas Gabrielis Borkmanas“ premjerai, visos aktorės Jūratės Onaitytės minutės tampa suskaičiuotos. Maždaug 40 jų tenka Viktorijai Vitkauskaitei, sekančiai sudėtingą, bet įdomų naujo vaidmens kūrimo procesą.
Net jeigu būčiau profesionali tardytoja, iš J. Onaitytės apie jos būsimą vaidmenį nepavyktų išpešti nė žodžio daugiau – tuo esu įsitikinusi. Pirmadienio pavakarę susėdusios ant kiek nutrintų minkštasuolių Valstybinio jaunimo teatro koridoriuje leidžiamės į pokalbį, kuris šiek tiek primena katės ir pelės žaidimą. Vos išgirdusi klausimus apie savo vaidinamos herojės likimą ar charakterį, aktorė papurto galvą arba ištaria: „Imsiu dabar ir pasakosiu!“ Kai atsitraukusi po kurio laiko vėl bandau pažvelgti į būsimą Fru Borkman portretą, J. Onaitytė išlieka atkakli: „Šioje vietoje palikime daugtaškį.“ <…>
 
„Fru Borkman yra stipri moteris. Gaila, kad Borkmanas, kai buvo laikas, visai nepaisė jų sąjungos“, – tarsteli J. Onaitytė. Tokios buvo ir kitos H. Ibseno dramų moterys, kurias teko įkūnyti aktorei. Fru Borkman – jau ketvirtoji. 1980-aisiais Jono Vaitkaus režisuotame spektaklyje „Statytojas Silnesas“ ji suvaidino Hildę. Prieš 19 metų pirmą kartą susidūrė su G. Varnu jo režisuotame „Hedos Gabler“ pastatyme, kuriame atliko pagrindinį vaidmenį. Prieš dešimtmetį ji buvo Ozė – Pero Giunto motina – koncertinėje H. Ibseno ir Edvardo Griego poemos „Peras Giuntas“ versijoje. Dabar – negandų ir iliuzijų sulaužyta Gunhilda Borkman. „Ibseno moterys stiprios. Jei jų tikslams kas netinka – moka įkąsti, įgelti, pašiepti. Man patinka stiprios jo moterys“, – sako aktorė. Ir prasitaria pateisinanti net komplikuočiausius savo vaidinamos herojės bruožus: „Mes visi turime savo tikslą ir siekiame jo panašiai kaip tragedijoje. Einame kakta į sieną.“
 
Nuotraukos autorius Dmitrijus Matvejevas

Baisi profesija, baisi

„Taip nesinori į tą dar nepadarytą vaidmenį“, – taip J. Onaitytė yra sakiusi ne tik man apie Fru Borkman, bet ir apie Hedą Gabler režisieriui Juozui Javaičiui. 1998 m. jo laidoje „Hedos Gabler mįslė. Susitikimas su aktore Jūrate Onaityte“ iš ciklo „Kūrybos metas“ aktorė kalba apie ką tik užgimusį vaidmenį. Nors laidoje parodyti keli epizodai iš G. Varno režisuoto spektaklio, ir čia Hedos Gabler personažo analizes aktorė kelis kartus atremia „nesakysiu“. Filmavimo grupę ji sutiko sodyboje vidury miškų. Nutrintais sportbačiais, pilku plačiu megztiniu, lyg norėtų nusiimti visus vaidmenis, kostiumus, kaukes. „Baisi profesija, baisi“, – ištarė tada lyg sau, lyg pašnekovui. Tų žodžių neatsiima ir šiandien, nors kitokios profesijos nebeįsivaizduotų – šioji, aktorės žodžiais, jai buvo nulemta likimo.
Viena minėto baisumo dalių – ypatingas reiklumas sau ir perfekcionizmas. „Per daug iš savęs reikalauju, pernelyg graužiuosi dėl nesėkmių. Man „gerai“ dar nieko nereiškia. Man turi būti labai gerai“, – šypteli. Įtampa ir nerami širdis – prieš spektaklį, savigrauža, nuolatinė klaidų analizė – po: „Ryte pabundi ir tikrini save: kaip čia elgtis, gal pirmiau mankštą padaryti. Ne, širdis baladojasi, geriau pakvėpuosiu. O dabar dar tekstą pasikartoti… Visą laiką save derini. O juk ir scenoje groji savo nervais, savimi. Tai labai iškankina.“
 
Originalus straipsnio šaltinis yra ČIA