Naujienos

Spektaklis „Junas Gabrielis Borkmanas"//recenzijos

2017. 02. 23.


                                                                                                                                                     Nuotraukos autorius Dmitrijus Matvejevas

Mirties šokio ratelyje – teatro titanai: nuo Kosto Smorigino iki Jūratės Onaitytės
Ingrida Ragelskienė, lrytas.lt, 2017.02.17

<...> Akimirksnį galima patikėti, kad dramaturgą Henriką Ibseną 1896 metais parašyti šį tobulą, sceninės erdvės ir laiko vienybe persmelktą kūrinį įkvėpė tolimos ateities vizija, tikėjimas ateities teatru. Ir nuojauta – gims aktorius, sugebantis įkūnyti visą Juno Gabrielio Borkmano personažo įtaigą, pamišėlišką tikėjimą proto išdaigomis, apsėstą karštligiško beviltiškų iliuzijų puoselėjimo, nutviekstą kerėpliškos inteligencijos ir akinančios asmenybės žavesio šviesa. K.Smoriginas vaidina herojų, įklimpusį savo idėjos tragedijoje, išgyvenantį pačią šiurpiausią asmeninės ideologijos krizę ir tiesiog gero, išmintingo, azartiško žmogaus galutinį išduotų vilčių žlugimą. Griūtį, vykstančią čia ir dabar, prieš mūsų akis. Kai žmogaus žlugimo kartėlis tampa nepakeliamas, aktorius pasitelkia humorą, švelniai graudžią ironiją. <...>
Visas straipsnis „Mirties šokio ratelyje – teatro titanai: nuo Kosto Smorigino iki Jūratės Onaitytės“
 
Gintaro Varno „Junas Gabrielis Borkmanas“: Žiemos šokis mirties stotelėje
Milda Brukštutė, 15min.lt, 2017.02.17

<...> Čia visi grasina, kad miršta. Dūsta vieni nuo kitų, nuo savęs, nuo Henriko Ibseno tekstų. Nekupiūruoti dialogai veržiasi lauk su visu savo pasenusiu grožiu. Kas akimirką iš naujo išgyvenamas jų svoris ir svarba, padedantys pabrėžti ir didžiųjų Lietuvos aktorių vertę. O čia, Valstybinio jaunimo teatro Didžiojoje scenoje, kaip žinia, susirinkusi tikrai galinga ketveriukė: Jūratė Onaitytė, Dalia Overaitė, Kostas Smoriginas ir Vidas Petkevičius. Žiūrim į juos ir lyginam: kuris įtaigiau, kuris santūriau, kuris raiškiau vaidina. Bet ar tokį svorį turintys aktoriai dar gali būti lyginami? Veikiausiai ne, tad verčiau jau iš karto atsisakyti šio beprasmio užsiėmimo. <...>

Nestovėjo susikibusios už rankų
Ieva Tumanovičiūtė, 7md.lt, 2017.02.17
 
<...> Spektaklio veikėjai, kuriuos stebime pro langą, taip pat gyvena kiekvienas savo karalystėje, savo susikurtoje pasakoje, kur patys sau skiria karalienės ar karaliaus, o gal net ir Dievo vaidmenį. Na, bent aukščiausio teisėjo, - tikrai. Kiekvienas herojus save išteisina, o kaltina kitus. Apmaudu, kai kiti nenori paaukoti savo svajonės dėl tavo iliuzijos, bet taip jau būna ir dar, kaip teigia Henriko Ibseno dramos herojai, „visus bent kartą gyvenime „pervažiuoja“ (svarbu, kaip greitai sugebėsi pakilti)“ ir „viskas priklauso nuo požiūrio“. Spektaklis, beje, - taip pat. <...>
 
Kam reikia „Juno Gabrielio Borkmano“?
Šarūnė Trinkūnaitė, menufaktura.lt, 2017.02.19

<...> Gintaras Varnas, ko gero, teisus - šiuo danse macabre kodu skaitomam Ibsenui reikia ypatingo - iš „gyvenimo saulėlydžio“ patirties kylančio - jautrumo: ši „pjesė, matyt, bus suvokiama ir artima ne jaunuoliams“. Šia prasme „... Borkmanas“ - kaip į pastaruoju metu teatre, reikia pripažinti, nepelnytai ignoruojamą „ne jaunuolių“ auditoriją apeliuojantis spektaklis - yra labai reikalingas. Kaip sakė per spektaklio pertrauką nugirsta viena pagyvenusi dama: „Na, pagaliau - rimtas, normalus teatras“. <...>