Naujienos

Dalia Overaitė apie Jaunimo teatro premjerą

2017. 01. 23.

 
 Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

„Galbūt daug kam atrodo, kad jaunuoliai turėtų aukotis ir likti su juos užauginusiais, jais besirūpinusiais artimaisiais, tačiau Henrikas Ibsenas savo pjesėje parodo, kad nėra vienos tiesos, todėl nebūtinai turi taip būti“, – sako aktorė Dalia Overaitė prieš vieną reikšmingiausių Valstybinio jaunimo teatro šio sezono premjerų – spektaklį „Junas Gabrielis Borkmanas“.
 
Spektaklio pagal H. Ibseno to paties pavadinimo pjesę premjera Valstybinio jaunimo teatro Didžiojoje salėje įvyks vasario 10–11 dienomis. Spektaklio režisierius – keleto „Auksinių scenos kryžių“ laureatas Gintaras Varnas, kurio teigimu, ši pjesė – apie senatvę, gyvenimo pabaigą. Kūrinyje taip pat kalbama apie skirtingas žmonių kartas: senąją, gyvenančią žlungančiomis iliuzijomis, ir jaunąją – žmones, kurie nori tik „gyventi ir būti laimingi“. Jie nieko nelaukia, o veikia čia ir dabar – ieškodami savosios laimės, išvažiuoja, pabėga, emigruoja.
Pagrindinius vaidmenis spektaklyje atlieka legendiniai aktoriai: Jūratė Onaitytė, D. Overaitė, Kostas Smoriginas ir Vidas Petkevičius.
Į Jaunimo teatrą sugrįžtanti D. Overaitė – viena iš režisierės D. Tamulevičiūtės „dešimtuko“ narių, kurios ryškūs vaidmenys įsirėžė atmintin daugeliui žiūrovų: Sonia spektaklyje „Dėdė Vania“, Ji – „Kvadrate“, Margarita – „Pirosmani, Pirosmani“ (rež. E. Nekrošius), Nora „Lėlių namuose“ (rež. J. Vaitkus) ir daugelis kitų. Šį kartą D. Overaitės kuriamas personažas – Ela, papildysianti įspūdingą aktorės vaidmenų sąrašą.
Kaip D. Overaitė sakė interviu Kristinai Noreikienei, tai sudėtinga pjesė – kaip, beje, ir visa H. Ibseno kūryba.
„Čia nėra lengvų scenų. Visgi reikia pasakyti, kad H. Ibseno kūryba – tai dovana aktoriams, ypač moterims aktorėms. Jos turi išgyventi visą scenoje kuriamų moterų gyvenimų tragediją. H. Ibseno pjesėse aktoriai nevaidina tik to, kas vyksta čia ir dabar, – jie privalo grįžti atgal, peržvelgti visą savo kuriamų personažų gyvenimą, visus jų buvusius ir esamus ryšius su praeitimi“, – tvirtina D. Overaitė.
 
– Miela Dalia, džiaugiamės suteikta galimybe vėl išvysti Jus Jaunimo teatro scenoje, kur ir pradėjote savo, kaip aktorės, kelią. Žinome, kad daugybė žiūrovų yra pasiilgę Jūsų, todėl pokalbį norisi pradėti ne išsyk nuo vaidmens, pjesės, o ... nuo pat pradžių. Gimėte tremtyje, apie tai ne sykį esate kalbėjusi. O kur visgi Jūsų šaknys?
– Mano tėveliai kilę iš Suvalkijos. 1949 metų ankstyvą pavasarį tėvelius ir seserį, kuriai tuomet buvo 12 metų, išvežė į Sibirą. Kita sesutė – vidurinioji – liko su močiute, kuri ją ir užaugino. Tėveliai su vyresniąja seserimi net bandė bėgti iš Sibiro, nes nematė kitos išeities, tačiau juos visus pagavo ir išsiuntė į Vorkutą. Sesuo papuolė į vaikų namus, o aš Vorkutoje, lageryje, gimiau... Po Stalino mirties visą mūsų šeimą grąžino į pradinę tremties vietą. Persikėlėme į Angarską. Ten sovietinėje mokykloje pradėjau eiti į pirmą klasę. Mano tėvelis buvo stalius, o mamytė – siuvėja. Jie buvo be galo darbštūs ir aplinkinių labai gerbiami žmonės.
Po kurio laiko Angarske jie gavo sklypą namui statyti. Jų namas buvo išskirtinis visoje gatvėje: su veranda, labai erdvus. Jis man priminė namus, kuriuos matydavau giminaičių iš Amerikos siųstose nuotraukose. Mama augino gėles, iš Lietuvos gaudavo pomidorų sėklų, augino juos tėvelio suręstame šiltnamyje. Tuo metu vyresnioji sesuo Irkutske jau studijavo istoriją. Į Lietuvą ji grįžo anksčiau ir ten visomis išgalėmis stengėsi, kad kuo greičiau grįžtume ir mes. Tai įvyko 1960 metais.
Grįžusi lankiau kaimo mokyklą, beveik nemokėjau lietuvių kalbos. Juk vaikystė prabėgo Sibire... Lietuvoje buvo sunku pritapti. Lankiau vieną mokyklą, paskui – kitą. Tose kaimo mokyklose mes, vaikai, visi buvome panašaus likimo – valgėme sumuštinius, atsineštus iš namų, gėrėme tą pačią arbatą... Viskas buvo labai paprasta ir aišku... Vaikai kaime buvo labai savarankiški. Juk tėvai kasdien eidavo dirbti į kolūkį. Dirbdavo visi – ir maži, ir dideli. Tėvai įdiegė atsakomybės jausmą, įskiepijo, kad viską galima pasiekti darbu.
 
 
Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
 
– Ar gabumai, potraukis menui, scenai pasireiškė jau tuomet, vaikystėje?
– Lietuvoje lankiau gimnastiką, baletą. Kolūkyje būdavo tokie vadinamieji ataskaitiniai susirinkimai, į kuriuos kviesdavo saviveiklininkus. Žmonės sakydavo: „Overų mergaitė labai gražiai vartosi“ – rengdavom susirinkusiesiems pasirodymus. Mama išradingai siūdavo sceninius kostiumus: merkdavo medžiagą į burokų sunką, kad ši nusidažytų rožine spalva, tuomet sutrindavo eglutės žaisliuką, ištepdavo būsimą kostiumą klijais, ir tais eglutės žaisliuko blizgučiais puošdavo rūbą... Beje, mama ne tik kostiumu rūpinosi, bet ir programą „sustatydavo“. Ir visai bendruomenei būdavo įvykis, reginys – šventė. Toks, sakyčiau, „granauskiškas“ paveikslas...
Visgi nepasakyčiau, kad sėdėjau ir svajojau, kad būsiu artistė. Nebuvau nė labai skaitanti. Nors tėvelis visada užsakydavo laikraščius, domėjosi politika, klausydavo „Amerikos balso“. Knygos mano gyvenime atsirado tada, kai pradėjau lankyti 3-ią klasę Marijampolės II vidurinėje mokykloje. Čia dirbo puiki lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Plečkaitytė, kuri mus tiesiog užkrėtė meile literatūrai, knygoms. Pradėjau deklamuoti eilėraščius, dalyvauti įvairiuose skaitovų konkursuose... Pamenu, kartą patyriau nuoskaudą dėl to, kad manęs neatrinko skaityti Tatjanos laiško iš A. Puškino „Eugenijaus Onegino“.
 
– Ir kokia galiausiai buvo toji aktorės kelio pradžia?
– Aktoriaus kelio pasirinkimas tarsi savaime, natūraliai įvyko... Į stojamuosius atėjau su savo pačios pasisiūta suknele, buvau labai kompleksuota, nepasitikinti savo jėgomis. Tačiau šviesaus atminimo režisierius Vytautas Čibiras manyje kažką įžvelgė. Jis surinko mūsų kursą, kurį vėliau perėmė a. a. režisierė Dalia Tamulevičiūtė. Tada prasidėjo studijos, vėliau sekė atėjimas į Jaunimo teatrą...
Visi buvome jauni, kūrėme šeimas, gimdėme vaikus – gyvenimas ėjo paraleliai. Tai buvo gražus laikas, jaunystė, tačiau aš manau, kad laimė, kaip ir kiekvienas organas, metams bėgant traukiasi. Viskas eina ratu ir kažkada neišvengiamai baigiasi. Taip baigėsi ir mano kūrybinis etapas Jaunimo teatre. Visgi režisieriai manęs neužmiršo ir vis pakviečia vaidinti. Man teko dirbti su E. Nekrošium, J. Vaitkum, I. Jonynu, V. Bareikiu, M. Ivaškevičium.
 
 
 Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
 
– Su režisieriumi G. Varnu taip pat kartu dirbate nebe pirmą kartą...
– Su G. Varnu esame kartu dirbę Nacionaliniame Kauno dramos teatre, kuriant spektaklį „Portija Koglen“, taip pat teatre „Utopia“ – statant spektaklį „Tiksinti bomba“. Iš tiesų imantis kurti vaidmenį, man svarbiausi yra du dalykai: medžiaga ir režisierius. G. Varnas niekada nesirenka lengvos medžiagos, abstrakčių tekstų. Jis visada turi ką pasakyti aktoriams, kartu su jais analizuoja tekstą, turi savo poziciją. Man tai – labai svarbu.
Visgi šiuo atveju pasisekė ne tik dėl režisieriaus ir pjesės, bet ir dėl to, kad suburta nuostabių aktorių komanda. Su Kostu ir Vidu [aktoriai Kostas Smoriginas ir Vidas Petkevičius – K. N.] smagu vėl susitikti, o su Jūrate Onaityte scenoje susitinkame pirmą kartą. Džiaugiuosi, kad mums su Jūrate labai gera, lengva dirbti kartu, mes jaučiame viena kitą. O kuriant šį spektaklį, partnerystė tarp aktorių yra svarbiausia. Visi esame vienminčiai, seniai dirbantys drauge. Po ilgo laiko grįžau į visiškai kitokį Jaunimo teatrą. Tačiau, kai yra dėl ko grįžti, tuomet įdomu. Žinau, dėl ko grįžau.
 
– „Junas Gabrielis Borkmanas“ – vėlyvosios H. Ibseno dramaturgijos pavyzdys. Pjesė parašyta 1896 metais – tai priešpaskutinė H. Ibseno drama. Ji apibūdinama kaip atšiauri, žiemiška... Kokia ji pasirodė Jums?
– Šioje pjesėje kalbama apie didelius, amžinus dalykus. Tai pjesė, kurioje vienos tiesos nėra. Kiekvienas personažas gina savąją tiesą. Iki mirties. Gindami savo tiesas, jie prasilenkia. O prasilenkdami jie vienas kitą apvagia – vagia vienas kito jausmus. Pjesėje veikiantys žmonės tiesiog nesusikalba. Ir taip, nesusikalbėjus, praeina visas jų gyvenimas.
Tai sudėtinga pjesė – kaip, beje, ir visa H. Ibseno kūryba. Čia nėra lengvų scenų. Visgi reikia pasakyti, kad H. Ibseno kūryba – tai dovana aktoriams, ypač moterims aktorėms. Jos turi išgyventi visą scenoje kuriamų moterų gyvenimų tragediją. H. Ibseno pjesėse aktoriai nevaidina tik to, kas vyksta čia ir dabar, – jie privalo grįžti atgal, peržvelgti visą savo kuriamų personažų gyvenimą, visus jų buvusius ir esamus ryšius su praeitimi.
 
– Jūsų kūrybiniame kelyje būta daugybės ryškių moterų personažų. Šį kartą kuriate Elos vaidmenį. Kokia ji – Jūsų Ela?
– Mudvi su Jūrate [aktorė J. Onaitytė – K. N.] scenoje įkūnijame seseris. Maža to, pagal H. Ibseno tekstą, ne šiaip seseris, o dvynes. Paprastai seserys dvynės būna it vienas kumštis, tačiau šioje pjesėje – priešingai.
Mano kuriamas Elos personažas turi savyje labai daug meilės, pasiaukojimo. Ji serga mirtina liga ir grįžta į namus, prašydama sesers aukos – vienintelio šios sūnaus, kurį Ela augino nuo mažens ir kuris šiuo metu taip pat yra čia atvykęs. Jis – vienintelis Elos džiaugsmas. Ji prašo sesers padėti jai išgyventi tą likusį laiką ir leisti Erkhartui grįžti pas ją.
 
 
Dmitrijaus Matvejevo nuotr.
 
– H. Ibseno kūryba Jums taip pat jau pažįstama...
– Vaidinau Norą režisieriaus J. Vaitkaus spektaklyje „Lėlių namai“ pagal H. Ibseno pjesę. Dabar galiu šiuos du personažus – Norą ir Elą – palyginti. Iš tikrųjų, kuriant Elos personažą, darbas yra visiškai kitoks. Nors... juk tas pats Ibsenas... Tačiau personažas kitoks, nes ir mano, kaip moters, patirtis jau kitokia...
 
– Kaip manote, kas šios pjesės adresatas?
– Manau, kad ši pjesė universali. Joje daug kalbama apie jaunąją kartą, kuri yra laisva jausti, pasirinkti, mylėti. Nors vyresniųjų aktorių kuriami personažai kalba apie savo gyvenimo supratimą, meilę, tačiau jų gyvenimas jau nugyventas – jis paženklintas netekčių, nuoskaudų, praradimų. Jauni žmonės tiek nesvarsto, kiek mes, – jie tiesiog gyvena. Manau, jaunimas šioje pjesėje veikia tam, kad paryškintų tą kartų kaitą. Tikriausiai toks buvo paties H. Ibseno sumanymas. Man atrodo svarbu, kad žiūrovas išgirstų, išklausytų tai, ką dramaturgas norėjo pasakyti. Pavyzdžiui, galbūt daug kam atrodo, kad jaunuoliai turėtų aukotis ir likti su juos užauginusiais, jais besirūpinusiais artimaisiais, tačiau H. Ibsenas savo pjesėje parodo, kad nėra vienos tiesos, todėl nebūtinai turi taip būti  ir mano kuriama Ela galiausiai tai taip pat supranta – kad jauni žmonės turi gyventi, kurti savo gyvenimą. Jie neprivalo jo aukoti išeinantiesiems.
 
– „Junas Gabrielis Borkmanas“ – ypač laukiama premjera. Iš dalies – dėl H. Ibseno talento, iš dalies – dėl itin stiprios spektaklio kūrybinės komandos, talentingo režisieriaus, išsiilgtų aktorių... Kaip Jums atrodo, ar tokie spektakliai dabar reikalingi, o gal – tiesiog būtini?
– Manau, kad dabar labai reikia tokių pjesių, kaip „Junas Gabrielis Borkmanas“. Nedažnai scenoje gimsta dalykai, kurie įsirėžia atmintin. Nepamirštami buvo tiesiog reiškiniais tapę E. Nekrošiaus spektakliai „Dėdė Vania“, „Kvadratas“, „Nosis“ – jie buvo paveikūs, juos atsimena ir jauni žmonės, kurie anuomet dar buvo vaikai, paaugliai... J. Vaitkaus, G. Varno, E. Nekrošiaus spektakliai išsiskiria įtaigumu, be to, šių režisierių kūrybos neįmanoma supanioti – kiekvienas jų turi savitą, tik jam būdingą „priėjimą prie medžiagos“. Tikiuosi, kad ir šis G. Varno spektaklis pagal išties sudėtingą H. Ibseno pjesę paliks žymę. Ir jis tikrai bus įdomus ne tik (ar ne tiek) viduriniajai ar vyresniajai kartai, bet ir jaunimui.
 
Originalus straipsnio šaltinis ČIA