Naujienos

Režisierius Ričardas Matačius:

2016. 11. 08.

 COLIUKĖ MAN PIRMIAUSIA YRA PASAKA APIE LAISVĄ ŽMOGŲ

 Simo Sirutavičiaus nuotrauka

Jau lapkričio pabaigoje Valstybinis jaunimo teatras mažuosius žiūrovus ir jų tėvelius pakvies į premjerinį spektaklį „Coliukė“ pagal visiems puikiai žinomą H. K. Anderseno pasaką. Spektaklio režisierius ir idėjos autorius – Ričardas Matačius, šiuo darbu debiutuojantis teatro scenoje. Jis yra žinomas jaunosios kartos kino režisierius, sukūręs per dešimtį įvairaus žanro trumpametražių filmų. Savojoje „Coliukės“ interpretacijoje pasakos pasaulį režisierius kuria, jungdamas originalius multimedijos vaizdus su aktorių vaidyba. Tai bus pirmas kartas, kai teatro scenoje žiūrovai išvys trimatę „Coliukę“.

Belaukiant premjeros, režisierių R. Matačių kalbina Valstybinio jaunimo teatro koordinatorė Kristina Noreikienė.

*

K. N.: Esate kino pasaulio žmogus, teatre debiutuojate kaip režisierius. Visgi Jaunimo teatro scenoje nesate naujokas. 2015 m. Jūsų bendras darbas su šio teatro aktore ir režisiere Aušra Pukelyte – spektaklis paaugliams „Teritorija“, sukurtas panaudojant multimedijų galimybes, derinant aktorių darbą su filmuotais vaizdais, – buvo įvertintas „Auksinio scenos kryžiaus“ nominacija.

R. M.: Bendras darbas su Aušra Pukelyte kuriant spektaklį „Teritorija“ mane pastūmėjo, padrąsino pamėginti režisuoti ne filmą, kaip esu įpratęs, o spektaklį. Nors pati idėja realizuoti teatro scenoje H. K. Anderseno „Coliukę“ gimė dar iki „Teritorijos“. Mintis brendo apie dvejus metus. Aš tiesiog mačiau, kaip ši pasaka galėtų atgimti, materializuotis teatro scenoje. Aš – kino žmogus, todėl natūralu, pirmiausia pamatau vaizdą, ir tik tada apauginu jį tekstu. Žinoma, per tuos dvejus metus pirminė idėja stipriai pasikeitė, transformavosi, tačiau mane labai motyvavo eiti pirmyn pati idėja – man įdomu pažvelgti į tuos tarsi jau visiems žinomus, pažįstamus dalykus kitaip, ieškoti naujų prasmių. Norėjosi pamėginti padaryti tai, ko dar niekas nėra daręs, išbandyti naujus dalykus. Darbas teatre man buvo naujovė, iššūkis, todėl man pačiam buvo labai svarbu buvo pamatyti, ko aš galiu išmokti, ką naujo galiu sužinoti, imdamasis šios pasakos interpretacijos. Kūrybinis procesas teatre man – labai įdomus, net bauginantis. Juk aš vienintelis iš visos profesionalios kūrybinės komandos, turintis mažiausiai patirties teatre. Todėl daug ko mokiausi, stebėdamas, kaip dirba teatro profesionalai. Teko susidurti ir su tam tikrais iššūkiais, nes darbas kine ir teatre labai skiriasi...

K. N.: Gal galite pateikti keletą pavyzdžių, su kokiais netikėtumais, situacijomis teko susidurti kuriant spektaklį? Kuo šis Jūsų darbas skiriasi nuo įprasto darbo kine?

R. M.: Pradėkime nuo to, kad kine yra stambus, bendras ir vidutinis planai. O štai teatre viską turi sukurti vien tiktai bendrame plane. Pavyzdžiui, negali su kamera privažiuoti prie aktoriaus, norėdamas parodyti jį stambiu planu – turi keisti aktoriaus vietą, jį atvesdamas ten, kur nori matyti. Darbas su aktoriumi teatre yra visiškai kitoks, nei kine. Kitas dalykas – kine viskas kuriama žingsnis po žingsnio, filmuojama viena scena po kitos, o teatre viskas vyksta vienu metu – gali daugybę kartų grįžti prie tos pačios scenos, galima daug ką keisti, koreguoti ir pan. Visos mizanscenos, ritmika kuriama visai kitaip, nei kine. Galiausiai – teatre iki paskutinės minutės labai sunku įsivaizduoti, kaip viskas atrodys, nes, tarkime, kai aktoriai gauna kostiumus ir juos apsivelka, neretai tampa aišku, kad tam tikrų dalykų, sumanymų jie tiesiog negalės įgyvendinti. Viena yra ruoštis spektakliui repeticijų salėje, be dekoracijų ir kostiumų, ir visai kas kita yra pamėginti padaryti tą patį apsivilkus kostiumus ir laviruojant tarp dekoracijų. Visa tai – tie nauji atradimai – man labai įdomūs, tačiau kartu ir priverčiantys persiorientuoti. Nes aš turiu matymą, viziją, bet teatre labai dažnai veikia visai kiti principai, todėl savo įsivaizdavimą tenka keisti, koreguoti.

K. N.: Spektaklio pagrindą sudarys video projekcijos ir aktorių vaidyba. Taigi, jau iš anksto aišku, kad šis spektaklis bus kitoks, nei esame įpratę matyti. Ir vis dėlto kuo jis bus išskirtinis? 

R. M.: Na, pirmiausia, kaip minėjau, aš šią pasaką tiesiog mačiau teatro scenoje. Žinojau, kaip viskas turi atrodyti, ką noriu padaryti. Visą laiką galvojau, kad noriu sukurti „Coliukę“, panaudodamas video projekcijas ir aktorių vaidybą. Tiesiog jaučiau, kad būtent šitame spektaklyje tai gali ir turi suveikti. Labai norėjau atsisakyti scenoje nereikalingų daiktų, todėl spektaklyje beveik nėra dekoracijų. Bus vos keletas objektų, kuriuos sukūrė scenografas Simonas Dūda, bet iš esmės liks tik video projekcijos ir aktoriai. Jie vaidins nuolat besikeičiančioje aplinkoje – iliustratorius Artiom Brančel sukūrė beveik dvi dešimtis skirtingų aplinkų, kuriose atsidurs spektaklio veikėjai. Aktoriai veiks savotiškame projekcijų kokone, kuris žiūrovus sups 180 laipsnių kampu. Man buvo svarbu sukurti tokį įspūdį, kad vaikas tarsi įsilietų į pasakos pasaulį, taptų jo dalimi, būtų jame, jaustų jį čia ir dabar. Norėjau labai eklektiško spektaklio, dėl to man atrodo labai reikšminga, kad kone kiekviena spektaklio scena yra skirtinga, lydima vis kitos projekcijos. Erdvė, kurioje atsidurs spektaklio veikėjai ir žiūrovai, labai keisis: ji bus ir niūri, ir šviesi, ir vaizuojanti mišką, povandeninį pasaulį, net kosmosą... Vaizdai bus tiek abstraktūs, tiek konkretūs ten, kur to reikia. Tarkime, kregždutė bus pieštinė. Coliukės mama spektaklyje taip pat veikia kaip savotiška pašvaistė, kaip sapnas – lyg širma, kuri tave apglėbia, suteikia saugumo jausmą, apglėbia nematoma ranka... Visgi projekcijos veiksme nedalyvauja – jos emociškai papildo temą. Vizualika spektaklyje – ne primityvi, bet ir ne sofistikuota.

K. N.: Kodėl vis dėlto pasirinkote „Coliukę“? Kuo šis kūrinys Jums pasirodė toks patrauklus, sceniškas?

R. M.: „Coliukė“ man pirmiausia yra pasaka apie laisvą žmogų. Ji – laisva, pati žingsnis po žingsnio atrandanti pasaulį, nors, regis, ją nuolat kas nors veda už rankos, nurodo kryptį, tačiau visą kelią ji privalo įveikti pati. Manau, man ši pasaka pasirodė patraukli dėl to, kad pats visada priešinausi sistemai, norėjau eiti savo keliu. Dabar turiu du vaikus ir žinau, kad jie niekada suaugę nebus tuo, kuo aš norėčiau kad būtų. Jie pasirinks savo kelią, o aš būsiu šalia ir juos palaikysiu. Dabar labai dažnai sakoma: „Klausykit vaikų.“ O aš sakyčiau taip: „Leiskite vaikams klausyti. Jie viską girdi, mato, stebi aplinką, supranta, jaučia ir pasidaro savo išvadas.“ Dar mano močiutė sakydavo: „Saugok vaiką, ir Dievas padės.“ Iš tiesų „Coliukė“ man yra būtent apie tai, kaip iš mažo grūdo (tiksliau – iš pusės grūdo) išauga didelis žmogus.

K. N.: Spektaklis „Teritorija“ skirtas paaugliams, vyresniųjų klasių moksleiviams. „Coliukė“ labiau orientuota į mažąjį žiūrovą. Ar tai pirmas Jūsų darbas, skirtas vaikams? Ir kokio amžiaus žiūrovams iš tiesų kuriate šią pasakos interpretaciją?

R. M.: Taip, vaikams kuriu pirmą kartą. Tačiau čia pat turiu pasakyti, kad nenoriu, jog šis spektaklis būtų skirtas vien vaikams. Manau, kad visi žiūrovai atsirinks, atras tai, kas jiems aktualu, įdomu. Vis dėlto reikia pasakyti, kad, kurdamas spektaklį, galvojau apie vaikus nuo 6–7 metų – tokio amžiaus, kai jie jau suvokia tėvų santykius, supranta skirtingų socialinių sluoksnių padėtį. Man patinka spektakliai vaikams, kur nesistengiama vaidinti vaikiškai, pataikaujant. Aš nenoriu niekam pataikauti, daryti, kad būtų suprantamiau, aiškiau, lengviau. Spektaklyje bus ir baisių scenų, ir aš nebijau jų rodyti. Esu įsitikinęs, kad ne mes turime nusileisti iki vaiko lygio ir ne vaiką iki savojo turime pakelti – privalome tiesiog gerbti vienas kitą. Manau, kad emociškai vaikai mus jaučia net labiau, nei mes juos. Vaikai ir paaugliai iš tiesų turi savo kosmosą. Noriu, kad, žiūrėdamas šį spektaklį, vaikas patirtų, pajaustų, išsineštų įspūdžių. Nenoriu moralizuoti, baksnoti pirštu, rodydamas, kas yra gerai, o kas – blogai. Noriu, kad vaikai kartu su personažais gyventų spektaklyje, kad patys pamatytų, interpretuotų. Esu įsitikinęs, kad vaikai jaučia, pasąmoningai supranta, kas vyksta, kas yra blogai ir kas – gerai. Tarkime, paliečiant spektaklyje tingėjimo temą (varlių scena), man svarbiau išsiaiškinti, kodėl tingima, o ne deklaruoti, kad tingėti yra blogai. Beje, spektaklyje nėra gerų ar blogų personažų – nė vienas iš jų nėra pasmerkiamas, nuteisiamas. Taigi, manau, kad šis spektaklis bus kitoks jau vien dėl to, kad aš neturiu dogmatinio teatro matymo.

K. N.: Kokios dar temos atskleidžiamos, paliečiamos Jūsų kuriamoje „Coliukės“ interpretacijoje?

R. M.: Spektaklyje paliečiama daug skirtingų temų, kurios atskleidžiamos pasitelkus konkrečius personažus: varles, pelę su kurmiu, vabalus ir kt. Čia kalbama apie tinginystę, stagnaciją, pokyčių baimę, kartų konfliktą, tradicijų puoselėjimą ir jų primetimą... Labai svarbi yra ir tolerancijos, kitokio priėmimo tema, pritapėliškumo klausimas, kuris ir šiomis dienomis labai aktualus. Kadangi pats turiu vaikų, matau, kad jau, pavyzdžiui, trečioje klasėje yra susiformavusios tam tikros gaujos. Esama ryškių lyderių ir vadinamųjų pritapėlių. Tai egzistuoja šiandien net ir mūsų vaikų gyvenime. Todėl man atrodo svarbu apie tai kalbėti.  

K. N.: O kokia gi yra Coliukė?

R. M.: O Coliukė yra laisva. Pirmiausia labai nenorėjau, kad Coliukė būtų visada ir viskuo besipiktinanti, nes iš tiesų ji nėra mačiusi blogio, melo – jos niekas to nemokė. Kaip ir vaikų – juk to jie išmoksta iš mūsų.

Coliukę pavadinčiau ne pagrindiniu, o jungiančiu personažu. Ji – kaip veidrodis: nuolat užduoda klausimus, į kuriuos atsakymų reikia ieškoti savyje. Ji priverčia galvoti, analizuoti, gilintis, tačiau čia svarbus pats procesas – atsakymą rasti nėra būtina, privaloma. Pati Coliukė niekada neteigia, ji tik klausia. Visgi tenka pripažinti, kad spektaklyje nėra pateikiamas nė vienas atsakymas. Juos žiūrovas turi atrasti pats.

K. N.: Kaip visa kūrybinė komanda prisidėjo, padėdama Jums įgyvendinti šį sumanymą – sukurti trimatę „Coliukę“?

R. M.: Žinoma, vienas didžiausių nuopelnų, apart profesionalios aktorių vaidybos, čia tenka iliustratoriui Artiomui Brančel, kurio sukurti vaizdai šiuo metu animuojami. Smagu matyti, kaip, pavyzdžiui, atsiveria kosmoso skylė...

Beje, pjesės „Coliukei“ mes neturėjome, todėl šiam darbui pasikvietėme Gailę Garnelytę.

Labai svarbus vaidmuo spektaklyje tenka muzikai, kurią kuria kompozitorius Martynas Bialobžeskis. Muzika šįkart tikrai nėra vaikiška. Čia bus galima išgirsti nuo elektronikos iki akustikos, net atmosferinių garsų. 

Kostiumus kuria Berta Bocullaitė, kuri tiesiog genialiai suprato, ko aš noriu, ko man reikia, ir mano idėjas „perkėlė“  į kostiumus, kurie šį kartą – išties techniškai sudėtingi, įspūdingi.

K. N.: Ar galime tikėtis „Coliukės“ tęsinio?

R. M.: Tiesą sakant, galvoju, kad antroji „Coliukės“ dalis galėtų būti Princo kelionė. Juk Princas, mano įsitikinimu, yra nuėjęs lygiai tokį patį pasaulio ir savęs pažinimo kelią, kaip ir Coliukė.

K. N.: Dėkoju už pokalbį. 

Spektaklyje vaidina: Coliukė – Dalia Morozovaitė ir Jonė Dambrauskaitė, Princas – Simonas Storpirštis, Mama Varlė – Janina Matekonytė ir Kristina Andrejauskaitė, Varlius – Ignas Ciplijauskas, Vabalai – Nerijus Gadliauskas, Aušra Pukelytė ir Aleksas Kazanavičius, Kurmis – Saulius Sipaitis, Pelė – Kristina Ovčinikaitė. Spektaklio muzikos autorius – Martynas Bialobžeskis, kostiumų dailininkė – Berta Bocullaitė, video projekcijų inžinierius – Justinas Vencius, iliustratorius – Artiom Brančel, pjesės autorė – Gailė Garnelytė.