Naujienos

Pokalbis su režisiere Olga Lapina

2016. 10. 19.

„Į vaiką nereiktų žvelgti iš aukšto, galvojant, kad jo problemos – mažesnės. Manau, kad netektį išgyvenusio suaugusiojo jausmai tolygūs kamuolį pametusio vaiko jausmams“, – sako premjerą paaugliams Jaunimo teatre spalio 20–21 dienomis pastačiusi režisierė Olga Lapina.

Menininkė žavisi, kaip socialiniu, literatūros ir teatro požiūriu su vaikais dirba skandinavai. Su O. Lapina kalbamės apie šiandienos paauglių padėtį Lietuvoje, jų tarpusavio santykius ir teatro funkciją.

–        Ar prisimenate nemalonias patirtis mokykloje, kaip jos paveikė?

Gerai pamenu, kaip pavydas gimdė agresiją, nesusipratimą, nesusikalbėjimą, o spontaniški jausmai suteikė daug kančių. Kenčia ne tik skriaudžiami silpnieji, bet ir skriaudikai. Man pasisekė, kad iš prigimties buvau stipri. Mane sunku įžeisti.

–        Apie skandinavų taikomas edukacines vaikų ir paauglių auklėjimo priemones Lietuvoje sužinome vis daugiau. Kokio požiūrio į paauglius galėtume pasimokyti iš Danijos, Švedijos?

Į vaiką nereiktų žvelgti iš aukšto, galvojant, kad jo problemos – mažesnės. Manau, kad netektį išgyvenusio suaugusiojo jausmai tolygūs kamuolį pametusio vaiko jausmams. Abiejose situacijose tragedija išgyvenama vienodai, tik pasitelkus skirtingą psichofizinę, emocinę logiką. Manau, kad danų, švedų teatre vaikams pokalbis vyksta tarp lygiaverčių pašnekovų.

Nesu pedagogikos specialistė. Dirbu naudodamasi estetinėmis meno priemonėmis, todėl nepretenduoju į auklėjimo ar tik į pedagoginį vaidmenį. Mano atsakomybė – kurti iš širdies į širdį sklindančią meno kalbą, be pedagoginių triukų, moralo, grasymo pirštu.

–        Kalbant apie šiandien dar nepasibaigusį rinkimų laikotarpį, ar diskusijose apie ateities valstybę nepasigedote didesnio dėmesio paauglių švietimui, kultūros politikai? O gal valstybiniu mastu tai antraeilės, neprioritetinės veiklos sritys?

Kalbant apie poziciją – esu apolitiškas žmogus. Nenoriu polemizuoti su tuo, ko neišmanau. Skiriu vienas kitą veikiančias meno ir politikos kalbas. Tik nemanau, kad menininkas kaskart turi „aptarnauti“ naują politinį vėją.

Problema – ir inertiškas tikėjimas, kad niekas nepasikeis. Man neužteko motyvacijos balsuoti. Tikiu, kad paaugliai mąsto kitaip. Žaviuosi tuo, kaip keičiasi jų vertybės, interesai, politinės pažiūros. Tai nesusiję su vienos partijos pasikeitimu. Naivu galvoti, kad dėl jos vienos keisis visuomenė. Ji keičiasi iš vidaus. Pokyčius provokuoja sąmoninga kritinė masė. Tai nusprendžia tikrai ne politikai.

–        Ar menas gali atstoti edukacijos, švietimo atsinaujinimo poreikį paauglių gyvenime, ko jaunuolis gali išmokti stebėdamas spektaklius? Kuo tokiu atveju svarbus / aktualus „Bėgikas“?

Nors kuriu teatrą vaikams, bet neprisiimu mamos, auklėtojos, psichologo, socialinio darbuotojo pareigų. Jų sistema turėtų padėti paaugliui augti geru žmogumi. Edukacinis teatras – tai tarpdisciplininė istorija. Ja domiuosi, bendradarbiauju su specialistais.  

Kiekvienas meno aktas neišvengiamai edukacinis, ir nesvarbu, kokio amžiaus yra meno gavėjas. Tačiau teatras – ne auklėjimo priemonė, kuri primestų vaikui ar paaugliui nuomonę, kas yra gerai, o kas – blogai. Meno kalba – laisva, nemoralizuojanti. Nesakau, kad atsieta nuo etikos.

Įvaizdžiais, tyrinėjimais, svarstymais jaunuoliams kuriame percepcijos laisvę. Tikime ir pasitikime paauglio intelektu, intuicija, emocija.

–        Kokios svarbiausios temos atskleidžiamos / paliečiamos švedų dramaturgo bei režisieriaus Mattiaso Anderssono, rašančio aktualiomis jaunimui temomis, pjesėje „Bėgikas“?

Būdamas dar ne suaugęs, bet jau ir ne vaikas,  jaunuolis verčiamas suvokti, kaip reikia elgtis vyresniųjų pasaulyje. Žalinga gyventi konkurencinėje visuomenėje, kurioje tvyro „kas geresnis, kas silpnesnis, kas turi daugiau medalių“ nuostatos. Konkurentais nesąmoningai tampa broliai.

Pjesėje sportas vaizduojamas kaip industrija. Nors sportuoti yra gerai, bet, jei nesi čempionas, vadinasi, sportuoji blogai. Kinta vertybės. Nors elgiesi teisingai, nelaimėjęs visada būsi blogesnis už kitus. Keliami autoriteto, gyvenimo prasmės, lyderystės ir pavydo klausimai.

Tai sutirštinta, mitologizuota paauglių pasaulio versija be emocinių pustonių. Visi išgyvenimai labai stiprūs. Tekste paliečiamos / iškeliamos agresijos, pavydo, neapykantos temos – tai, kas dažniausiai mums siejasi su paauglių kaprizais. Greta jų atsiranda meilės jausmas, nežinoma, kaip jį išreikšti.

–        Pjesės autorius yra sakęs, kad „tai, kas įvyksta iki penkiolikos metų, turi lemiamą reikšmę gyvenimui“. Koks tai laikas?

Tuo metu įvyksta lūžis. Vaduojantis iš primestos organiškos šeimos, mokyklos įtakos, įsijungia kritinis mąstymas. Atsiranda skirtumas tarp to, kaip gyvenama ir kaip norėtųsi gyventi. Kartais dėl žodžių, emocinio intelekto stokos dar nepavyksta tiksliai paaiškinti, kas netenkina, bet gimsta poreikis turėti savo pilietinę, filosofinę, etinę, estetinę poziciją. Neatsitraukus kiekviena smulkmena gali tapti gyvenimo trauma. Pjesė dėl mums atpažįstamų, archetipinių charakterių yra labai universali.

–        Lietuvoje viešėjęs latvių dramaturgas Lauris Gundars išsakė mintį, kad „pjeses reikia ne skaityti, o įgyvendinti“. Ką Jums suteikė pjesė?

Pjesę svarbu „įveiksminti“. Kyla klausimas, kokias priemones pasirinkti, kad ji būtų gyva. Mattiaso Anderssono tekstas atviras fantazijai, skatina ieškoti priemonių, kaip perteikti paauglių santykius, mintis, išgyvenimus. Pjesėje yra daug nereikšmingų žodžių, kurie kartojasi kaip bėgime, tarsi pakliūvant į tuos pačius spąstus. Kurdami paauglių vaidmenis, aktoriai neapsimetinėja, kad yra vyresni. Savo patirtimi jie savotiškai suteikia pagalbą personažams. 

–        Ar aktorių branda turi reikšmės vaidmens pateikimui, jo aktualumui? 

Amžius padeda sukurti atstumą tarp aktoriaus ir vaidmens. Jis ne trukdo, o suteikia prasmę, kurią su paaugliais pasiekti būtų sunkiau. Patirtis padeda aktoriams įvertinti situaciją ir perteikti ją meninėmis priemonėmis.

Klabėjosi Karolina Remeikaitė