Naujienos

Pokalbis su teatro vadovu

2016. 10. 04.

 "Lietuvos žinios", 2016-09-30

 

                                                                                                             (Alinos Ožič nuotrauka)

GINTARĖ ČIŪLADAITĖ

Šį teatro sezoną teatrologas, kritikas, spektaklių prodiuseris Audronis Liuga pradėjo Valstybiniame jaunimo teatre. Jo dabartinis vadovas siekia naujinti teatrą, būsimos premjeros – tiek jaunų, tiek jau žinomų režisierių kūriniai. Vis dėlto ateinantys rekonstrukcijos metai bus nelengvi – po šio sezono spektaklių teks uždaryti Didžiąją salę, tad teatrui liks tik „Salė 99“, kurioje telpa šimtas žiūrovų.

Teatrologo pažintis su scenos menu prasidėjo būtent šiame teatre – dar būdamas studentas įsiprašė į režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklio repeticijas. A. Liuga šešiolika metų vadovavo Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centrui, rengė tarptautinį festivalį „Naujosios dramos akcija“. Per penkiolika veiklos metų pristatė daug garsių užsienio dramaturgų ir režisierių: Alvį Hermanį, Kristianą Smedsą, Arpadą Schillingą, Grzegorzą Jarzyną, Janą Lauwersą, Marką Ravenhillą. „Naujoji dramos akcija“ paskatino ir Mariaus Ivaškevičiaus pirmųjų pjesių bei žinomų Lietuvos režisierių spektaklių pagal naują dramaturgiją atsiradimą. Nuo 2011 metų A. Liuga dirbo Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) meno vadovu.

Tarp būsimų Jaunimo teatro premjerų – dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus ir režisieriaus Vido Bareikio „Pasirinkimas“, jauno režisieriaus Povilo Makausko pastatymas pagal Fiodoro Dostojevskio „Brolius Karamazovus“. Gintarui Varnui A. Liuga pasiūlė Henriko Ibseno pjesę „Junas Gabrielis Borkmanas“. Šiuo spektakliu ketinama simboliškai atsisveikinti su Jaunimo teatro Didžiąja scena, kuri po premjeros bus uždaroma ir atnaujinama.

Spalį, pasibaigus „Salės 99“ rekonstrukcijai, pasirodys režisierės Olgos Lapinos „Bėgikas“ pagal švedų autorių Mathiasą Anderssoną, lapkritį – „Coliukė“, režisieriaus Ričardo Matačiaus debiutas teatro scenoje. A. Liuga naujina Jaunimo teatro veidą pasitelkęs jaunuosius menininkus. 

Išbandymų laikotarpis

Jaunimo teatras – jaunų ir jauniems. Sakėte, kad šiam teatrui trūksta vizijos, veido. Koks jis galėtų būti?

– Jaunimo teatras turėtų būti ne tik jaunų ir jauniems, bet sutinku – jam trūksta vizijos. Tiesa, ją formuodamas noriu remtis jaunų talentingų režisierių ir dramaturgų kūrybinėmis idėjomis. Šį sezoną teatre dirbs publikos jau įvertinti jauni režisieriai O. Lapina, V. Bareikis ir sėkmingai debiutavę P. Makauskas, Kamilė Gudmonaitė bei R. Matačius. Tęsiu anksčiau pradėtą bendradarbiavimą su dramaturgais M. Nastaravičiumi, Tekle Kavtaradze. Mąstau ir apie kitus atnaujinimo darbus, edukacinius projektus. Norėčiau, kad publika iš naujo atrastų Jaunimo teatrą, o viltis sieju su jaunais menininkais.

Kas jiems, jauniems, rūpi?

– Sakyčiau, mažai skiriasi nuo to, kas rūpi suaugusiam žiūrovui ar teatralui. Pacituosiu E. Nekrošių, kadaise pasakiusį čia: „Visų širdys – kairėje pusėje.“

Žinoma, nauja karta turi savo prioritetų, į kuriuos tenka atsižvelgti kviečiant dirbti. Bet tai gali būti naudinga teatrui, dominti ir jauną žiūrovą. Vis dėlto Jaunimo teatro auditorija negali būti selektyvi ir skirstoma pagal kartas. Sieksiu, kad šio teatro pastatymai būtų įdomūs ir jaudintų skirtingo amžiaus publiką, ieškančią teatre nevienadienės pramogos.

52-asis sezonas prasidėjo įpusėjus pastato renovacijai. Kaip dirbsite, kai bus uždaryta Didžioji salė, ir aštuonis mėnesius veiks tik viena kamerinė „Salė 99“?

– Dalis spektaklių bus rodoma Rusų dramos teatre, kiti – gastroliuos. Nėra ko slėpti – neturint savo scenos, mažiau vaidinant, renovacijos laikotarpis bus nelengvas išbandymas teatrui. 

Kai atsinaujinsite, gal bus leidžiama jubiliejinė knyga apie Jaunimo teatrą?

– Ji kuriama ir bus leidžiama. Jubiliejinė knyga – pagarbos ženklas istorijai. Vis dėlto didžiausia pagarba – išlaikyti teatrą kūrybišką, koks buvo tais laikais, apie kuriuos leidžiamos knygos.

Spektaklio atsiradimas pakylėja

Ar prastas spektaklis jus suerzina, o geras teatro kūrinys – nudžiugina?

– Geras, pavykęs, dėmesio vertas darbas visada džiugina. Kaip kritikas antipatiją jaučiu komerciniam teatrui, kuris daromas tam, kad būtų gerai parduodamas. Dirbdamas LNDT ir kviesdamas ten kurti režisierius, siūlydamas jiems literatūrinę medžiagą ar idėjas, nesvarsčiau apie komercinę sėkmę, nors kai kurie spektakliai, kaip antai „Išvarymas“, šiandien viršija populiarumo rekordus. Manau, pirmiausia reikia galvoti apie kūrybines idėjas ir žiūrovą, skatinti jį atrasti teatre ką nors nauja. Ne visada pavyksta, bet verta rizikuoti, eiti nepramintais keliais.

Kita vertus, teatras nėra vieta, kurioje užduodami tik sunkūs klausimai ir vaidinamos slegiančios dramos. Jis turi teikti džiaugsmo, minčių – paliesti širdį ir galvą. Nė vienas menas negali taip stipriai paliesti žmogaus, įsiskverbti į jį kaip menas, kurio objektas – pats žmogus. Jei šis kontaktas (didžioji teatro mįslė) tarp aktorių ir žiūrovų įvyksta, tai pradžiugina.

Ar dėl to jaučiate atsakomybę ir norą prisidėti prie gerų, teatro istorijoje išliekančių spektaklių kūrimo?

– Žinoma, jei jau pasirinkau tokį darbą... Nors nesimokiau vadovauti teatrui ar kurti jo programas – to išmokau dirbdamas, kita pasufleravo intuicija.

Sėdime Jaunimo teatro kabinete, kuris kadaise buvo repeticijų kambarys. Atsimenu, būdamas studentas įsiprašiau čia į E. Nekrošiaus „Dėdės Vanios“ repeticiją. Blankūs prisiminimai: langas į kiemą, neišvaizdus kambarys ir spektaklio atsiradimo pakylėjimas, kurį jautė visa trupė. Įkvėpimas, jaučiamas įgyvendinant gerą kūrybinę idėją, „uždega“ visą kolektyvą, vėliau tampa atradimu žiūrovui, o tai – brangiausia teatre. Norėčiau, kad su režisieriais, kuriuos kviečiu dirbti šiame teatre, vėl patirtume šį jausmą.

Iki šiol turbūt dėl intuicijos jums pasisekdavo prisidėti prie sėkmingų darbų?

– Gyvename tokiu laiku, kai sėkmė – pagrindinis veiklos matas. Bet apie ją nereikia daug galvoti, nes susisuks galva. Kita vertus, klausimas, kaip tą sėkmę matuoti? Manau, tai liudija ne žiūrovų skaičius. Man sėkmingas yra toks teatras, kuris keičia visuomenės požiūrį, laužo stereotipus, skatina žvelgti kitaip į žinomus dalykus.

Teatro vadovo – kitokia kūryba

Gimėte ir augote Vilniuje. Kokio teatro parteris, o gal scena jums labiausiai įsiminė?

– Mano pažintis su teatru prasidėjo čia, Jaunimo teatre, kur pamačiau pirmuosius spektaklius, parašiau pirmąją recenziją apie „Haroldą ir Modę“ (dabar ją reikėtų vaidinti ne rezencija, o rašinėliu). Todėl jaučiu didelę atsakomybę čia dirbdamas.

1990 metais jūs ir dar dešimt iki šiol dirbančių kino bei teatro kūrėjų lankėtės vasaros studijose pas Joną Meką JAV. Galime pasižiūrėti jūsų dokumentinę juostą „Eimuntas Nekrošius: nutolinti horizontą“. O tada mąstėte būti ar nebūti kuriančiu žmogumi: aktoriumi, autoriumi, režisieriumi?

– Žmogus, rašantis apie teatrą, kartais užsinori pats ką nors sukurti. Vis dėlto režisūra yra profesija, kurią reikia išmanyti, tobulinti jos įgūdžius. To nepradėjau daryti, bet bandau save atskleisti kitokio pobūdžio veikloje. Kurdamas „Naujosios dramos akciją“, projektus LNDT ar čia visąlaik bandau kurti procesą.

Ar sunkus buvo atsisveikinimas su Lietuvos nacionaliniu dramos teatru?

– Nelengvas.

Ar prie teatro, jo žmonių prisirišama?

– Taip, ypač jei kartu buvo įgyvendinamos sėkmingos kūrybinės idėjos. Vis dėlto, manau, prisirišti nereikėtų. Geriau stengtis matyti plačiau, neužsibūti vieno menininko ar teatro orbitoje.

Sunkiausia – priimti sprendimus

Jaunimo teatre dirbate vos keletą mėnesių – esate jo naujakurys. Kaip čia jaučiatės?

– Aplink – mieli žmonės. Pakviečiau dirbti Viktorą Korpušenkovą, jis yra atsakingas už techninę, spektaklių pastatymo dalį, kurios taip gerai neišmanau, rekonstrukciją. Lyg našta nuo pečių nukrito.

Kas sunkiausia dirbant vadovu?

– Priimti sprendimus, ir kartais nelengvus. Teatras – kaip uždara sistema. Dabartinė Jaunimo teatro sistema formavosi dvidešimt metų. Ji turi keistis, atsinaujinti, ir šis procesas nėra lengvas, bet būtinas, kad teatras turėtų naują ateitį.

Kaip per spektaklį už viską atsako režisierius, taip vadovaujant teatrui – jo vadovas, ir už nieko nepasislėpsi.