Naujienos

Monika Klimaitė: „Jei kūrinys svarbus tau, jis bus svarbus ir žiūrovui“

2016. 05. 23.

Režisierė Monika Klimaitė (Simo Sirutavičiaus nuotraukos)

Valstybiniame jaunimo teatre birželio 2–3 d., 18 val., įvyks paskutinė šio sezono premjera. Spektaklį „Perplex“ pagal garsaus šiuolaikinio vokiečių dramaturgo Mariuso von Mayenburgo to paties pavadinimo pjesę pristato sostinėje debiutuojanti režisierė Monika Klimaitė. Premjeroje dalyvauja Jaunimo teatro aktoriai: Giedrė Giedraitytė, Jonė Dambrauskaitė, Ignas Ciplijauskas ir Simonas Storpirštis. Scenografiją kuria šių metų „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatė Paulė Bocullaitė, kostiumus – Berta Bocullaitė. Spektaklio kompozitorius – grupės „Solo ansamblis“ narys Vytautas Leistrumas.

26-erių jaunoji menininkė režisūros meistrystės mokėsi Klaipėdos ir Londono universitetuose, stažavosi Niujorke. Praėjusiais metais užemė pirmąją vietą Juozo Miltinio dramos teatro organizuotame „Jaunųjų režisierių konkurse“. Tame pačiame teatre vėliau sukūrė spektaklį pagal M. Ravenhilo dramą „Baseinas (be vandens)“, kurį buvo galima išvysti šių metų „Tylos!“ festivalyje.

Likus vos porai savaičių iki premjeros Vilniuje, Valstybinio jaunimo teatro Literatūrinės dalies vedėja Gintė Pranckūnaitė kalbina jaunąją režisierę ne tik apie būsimą spektaklį, bet ir apie profesinio kelio pasirinkimą bei iššūkius, kuriuos tenka priimti jaunajam kūrėjui.

 – Monika, kada teatras tapo svarbia tavo gyvenimo dalimi ir kodėl? Ar buvo kažkokie lemiami momentai, padarę įtaką tavo apsisprendimui studijuoti režisūrą?

Kodėl būtent teatras? Scena mane visada žavėjo kaip vieta, kurioje viskas įmanoma. Tai – lyg stebuklų šalis, kurioje Alisa esi tu. Dirbdama teatre, sulig kiekvienu darbu patenku į man nepažįstamą pasaulį, kuriame ieškau būdų prisitaikyti ir išgyventi.

Negaliu pasakyti, kada tiksliai priėmiau sprendimą studijuoti režisūrą, tik žinau, kad dar būdama moksleivė dalyvaudavau visuose mokyklos spektakliuose. Dvyliktoje klasėje, teikiant paraiškas dėl stojimo, buvo įprasta turėti „atsarginį“ variantą, tuo atveju, jeigu neįstoji į savo norimą specialybę. Man regis, aš to atsarginio varianto net neturėjau.

– Esi kilusi iš Šiaulių. Ar Šiaulių dramos teatras kaip nors paveikė tavo norą sieti gyvenimą su teatru?

Tikrai ne. Į Šiaulius aš persikrausčiau būdama vienuolikos. Prieš tai gyvenau Baisogaloje, kurioje turėjau labai novatorišką pradinių klasių mokytoją. Ji diegė, mano manymu, tuo metu visiškai naujovišką mokymo sistemą, kurią dabar lyginčiau su Montessori metodika. Mus nuolatos skatino kurti, kūrybiškai spręsti problemas, lankyti dramos, lėlių teatro, šokio, net kanklių būrelius. Vaikams būdavo suteikiama visiška laisvė ir kartu atsakomybė rengti pasirodymus tėveliams. Tokiuose renginiuose aš mielai dalyvaudavau, nes žvelgiau į tai, kaip į labai smagų žaidimą, kuriame gali būti pats savimi. Kai atvykau į Šiaulius, iš karto susiradau jaunimo teatro studiją, kuriai vadovavo pedagogai Dalia ir Virginijus Dargiai. Joje ir pradėjo formuotis mano profesionalus požiūris į teatrą.

- Mokeisi Plymute, Londone, Niujorke, kiek žinau, konkursas į kūrybinę laboratoriją Linkolno teatro centre buvo milžiniškas. Kokį įspūdį paliko šios studijos? Ar matai didelį skirtumą tarp scenos menų mokymo praktikos Lietuvoje ir užsienyje?

Iš tiesų studijos tiek Lietuvoje, tiek Anglijoje buvo gana panašios. Atkreipčiau dėmesį tik į tai, kad Lietuvoje dažnai studentams specialybę dėsto režisieriai arba aktoriai. Anglijoje dauguma dėstytojų yra ne tik praktikai, savo amato žinovai, bet pirmiausia – patyrę pedagogai. Jų kompetencija niekas nedrįsta abejoti jau vien todėl, kad jie išugdė ne vieną pasaulinio lygio menininką. Tiesiog tie pedagogai neturi darbų „už nugaros“. Tuo metu, kai dirba su studentais, jų nelaukia vakariniai spektakliai, gastrolės ar premjeros, nebent vasarą. Kol dirba universitete, yra visu šimtu procentų atsidavę studentams.

Niujorke man labai patiko pats mokymo principas. Iš pradžių visi režisieriai turėjo siūlyti po pjesę, kuri atitiktų tais metais iškeltą temą – sudėtingą dramaturgiją. Aš pasiūliau Henriko Ibseno pjesę „Kai mes mirę nubusim“. Mano nuostabai, ji buvo atrinkta kaip pagrindinė medžiaga, su kuria dirbo visi režisieriai. Specialiai šiems mokymams buvo pasamdyti aktoriai, dirbantys Brodvėjuje ir Holivude. Kai pamačiau jų CV – išsigandau. Nerimavau, kad dėl skirtingų mano ir aktorių statusų neprasidėtų varžytuvės „kas ir ko daugiau žino“. Pamenu, kad dieną prieš repeticiją, užuot gilinusis į teorinį pasiruošimą, visą laiką praleidau bandydama morališkai nusiteikti darbui. Tačiau mano nuogąstavimai nepasitvirtino. Aktoriams visiškai nebuvo įdomu, nei iš kur aš, nei kiek man metų, nei kokia mano patirtis. Visi bendravome kaip lygūs su lygiais. Jaučiau, kad jie stengiasi suprasti mano viziją. Ginčai būdavo susiję tik su pačia pjese, jos interpretacija. Vienas aktorius atvirai pasakė: „Žinai, aš šioje vietoje norėčiau tau paprieštarauti, bet pirmiau padarysiu tai, ko tu iš manęs prašai, o vėliau pasakysiu savo nuomonę.“ Po repeticijos aš paklausiau, koks gi buvo jo variantas. Aktorius prisipažino, kad tai jau nesvarbu, tik pasakė: „You were right“ (liet. „Tu buvai teisi“). Be abejonės, priėmiau tai kaip didžiulį įvertinimą.Šioje situacijoje mane labiausiai sužavėjo tai, jog aktorius, nors ir buvo kitos nuomonės, nesipriešino, o visų pirma stengėsi nuoširdžiai padaryti / įgyvendinti tai, ko prašiau aš, o tik tada leistis į diskusiją.

– Kas skatina jauną režisierių kurti? Kas provokuoja jo mintis ir idėjas realizuoti scenoje?

– Tų dirgiklių yra įvairių, bet dažniausiai tai vis tiek yra noras kalbėti apie rūpimus dalykus. Taip pat svarbus kūrybinis procesas, kuris man asmeniškai svarbesnis už rezultatą. Būtent procesas, darbas kartu su kūrybine grupe ir yra tai, kas verčia išeiti iš komforto zonos ir augti. Tai lyg kokie nuolatiniai tobulinimosi kursai.

Kiekvieno spektaklio kūrimas – tai naujas nuotykis, prie kiekvienos medžiagos stengiuosi dirbti kitaip, ieškoti kitų kelių, kelti sau naujus iššūkius. Man patinka, kad teatre galiu nuolatos jaustis kaip tyrėja ir kad tie atradimai, tos mintys ir idėjos galiausiai materializuojamos aktorių veiksmais ir būviu.

– Labai dažnai spektaklio sėkmė priklauso nuo to, kaip pavyks režisieriui rasti bendrą kalbą su aktoriais. Kaip manai, kas svarbiausia dirbant su kūrybine grupe? Kaip supranti režisieriaus funkciją?

– Režisierius, aktoriai, dailininkai, kompozitoriai – visi esame viena komanda. Panašiai kaip futbole, čia kiekvienas turi konkrečią funkciją, ir visi drauge eina link bendro tikslo, vienas kitam padėdami, o ne trukdydami. Režisierius teatre turi įkvėpti visą komandą. Iš esmės jis yra tas, kuris suburia kūrybingus žmones ir pasiūlo jiems įgyvendinti idėją, nukeliauti link tikslo, kuris turi virsti bendra siekiamybe.

Labai gerai pasakė vienas aktorius Niujorke: režisierius aktoriui turi nurodyti galutinį tašką, aiškiai pasakyti, kokio rezultato jis tikisi. Tai, kaip jis nueis iki to taško, yra jau ne režisieriaus, bet paties aktoriaus reikalas. Aš sau visada stengiuosi išsigryninti, kokia yra spektaklio tema, ką aš noriu pasakyti. Be šito negaliu pradėti repeticijų.

– Esi ne kartą minėjusi, kad Lietuvoje jauniems režisieriams nėra lengva įsitvirtinti. Manau, tavo dalyvavimas Juozo Miltinio dramos teatre surengtame konkurse buvo sėkmingas jau vien dėl to, kad ten tave pastebėjo ir pakvietė į Jaunimo teatrą. Tačiau į teatrą patekti yra viena, o jame dirbti – jau visai kas kita. Kokie dar iššūkiai laukia pradedančio režisieriaus, su kuo šiuo metu tau tenka susidurti?

Manau, didžiausias iššūkis, o gal labiau kliūtis, kuri trukdo pilnaverčiam darbui, – amžius ir patirties stygius. Kai esi jaunas – niekas į tave nežiūri rimtai, ypatingai, jei žmonės, su kuriais dirbi, yra už tave vyresni. Lyg jaunas žmogus yra „nepajėgus“ protingai mąstyti, racionaliai priimti sprendimus ir išmanyti savo darbą. Tada ir atsiranda tas patirties ir amžių statuso „konkursas“, kuris neleidžia susitelkti ties kūrybiniu procesu. Taip pat koją kišą ir patirties stygius, dėl kurio nėra profesionalaus pasitikėjimo savimi, o dažnai – ir aktorių tikėjimo tavimi. Sunku, kai aktorius bijo, o gal tiesiog nenori, nes tingi, išeiti iš savo komforto zonos ir eiti į dialogą su tavimi, tada, aišku, neišvengiamas nesusikalbėjimas ir skirtingų rezultatų tikėjimasis.

Spektaklyje PERPLEX vaidina aktoriai: Jonė Dambrauskaitė, Giedrė Giedraitytė, Ignas Ciplijauskas ir Simonas Storpirštis

– Savo debiutui sostinėje pasirinkai garsaus šiuolaikinio dramaturgo Mariuso von Mayenburgo pjesę „Perplex“. Kaip pristatytum šį kūrinį? Kokias tau aktualias temas siūlo Mayenburgas?

Pjesėje kalbama apie šiuolaikinio žmogaus, kurio gyvybę palaiko nenormalus kiekis (dez)informacijos, tapatybę ir jos trapumą. Tas žmogus, pasak Mayenburgo, yra pasmerktas nuolat paslysti ant metafizinės banano žievės, kurią jis pats sau ir pakiša. Toks jausmas, jog žiniasklaida, televizija, socialiniai tinklai sukūrė naują gyvenimo, t. y. egzistavimo, modelį, kiekvieną dieną mums diktuodami, kaip reikia gyventi, dėl ko reikia rūpintis, apie ką galvoti ir kuo tikėti. Informacijos gausa, kaip ir visos socialinės kaukės, skaldo realybės pojūtį ir skatina manipuliaciją tapatybe. Labai patiko Nyčės mintis, jis sako: „Mes turime painioti save su kitais, mums per amžių amžius galioja principas: kiekvienas labiausiai nutolęs pats nuo savęs, – sau mes esame pažinimo siekėjai.“ Manau, šita frazė labai gerai parodo, apie ką kalba Mayenburgas, antrina pjesėje diktuojamoms taisyklėms.

Mayenburgas siūlo pažvelgti iš arčiau į šio amžiaus žmogaus siekiamybę pergyventi ir išgyventi visas globaliai populiarias problemas. Žaisdamas su veikėjų tapatybėmis ir asociatyviai keisdamas siužetą, dramaturgas paliečia šiandien plačiai nagrinėjamas temas: nesusikalbėjimą, tėvų ir vaikų susvetimėjimą; vis dar opi nacizmo tema, mąstymo degeneravimas, homofobija, santykiai, šiuolaikinės vergystės, imigrantų tema, socialinė atskirtis. Apjungdamas šias temas į vieną, dramaturgas tarsi atsako, kaip mąsto žiniasklaidos manipuliuojamas žmogus.

– Pjesės siužetas yra sunkiai nupasakojamas. Veiksmas suskyla į daugybę paralelinių istorijų, personažai keičia savo tapatybes, laiko sąvoka netenka prasmės. Dviejų jaunų porų susitikimas, prasidėjęs buitiniu konfliktu, galiausiai virsta į beveik filosofinius klausimus provokuojantį farsą. Ar absurdo poetikos bruožai buvo tas dalykas, kuris tave pirmiausia sudomino ir paskatino imtis šio kūrinio?

Pirmiausia patraukė pjesės turinys, taip pat teksto stilistika, forma – toks siurrealistinis realizmas. Tarsi viskas aišku ir racionaliai suprantama, bet kartu yra kažkas nepaaiškinama, kaip, pavyzdžiui, Rene Magritteʼo darbuose. Papirko ir toji sodri Mayenburgo ironija. Visgi svarbiausia, renkantis medžiagą spektakliui, man yra tema ir tai, kiek ji aktuali, paveiki. Esu tikra – jei kūrinys svarbus tau, jis bus svarbus ir žiūrovui.

Manau, kad pjesė įvilkta į absurdo poetikos apvalką. Tik ne žanro prasme, o pateikiamų komiškų situacijų ir jų netikėtų permainų. Taip, absurdo poetika man yra svarbi, dažniausiai į tai, kas vyksta aplink mane, aš žiuriu ir vertinu pro absurdo akinius, tuos, kurie rimtyje atskleidžia komiškumą. Šioje pjesėje labai daug tokių realistiškai absurdiškų situacijų, kurios ir provokuoja tą „virš realybės“ jausmą. Man absurdas yra tarsi surrealizmo sudedamoji dalis, kai realiose situacijose atsiranda ar išryškėja visiškai ten nederanti detalė, tai – tarsi ironizuojama realybė.

 – Išvertus iš lotynų kalbos, žodis „perplexus“ reiškia kažką sutrikusį, susipainiojusį, išsibalansavusį. Tokį spektaklio pavadinimą palikai specialiai, norėdama iš anksto įvelti žiūrovą į klaidų labirintą?

– Taip. Pagal vertimą spektaklio pavadinimas turėjo būti „Sutrikę“ (pjesę iš vokiečių kalbos vertė Jūratė Pieslytė). Nors šis žodis ir yra suprantamas, tačiau jis ganėtinai tuščias, nėra informatyvus, tam tikra prasme – jis beprasmis. Priešingai, nei žodis „Perplex“, kurio reikšmė nėra nei akivaizdi, nei suprantama, bet nepaisant to – iškalbinga. Šis žodis idealiai atspindi pjesės, kaip ir spektaklio, emociją ir turinį. Nors jis vokiškas, tačiau labai gerai atspindi sutrikimo jausmą. Repeticijose šis žodis tapo dažnai vartojamu pačių aktorių priežodžiu, kai sutrinkama dėl nesusikalbėjimo ir susipainiojimo, kas, kur, ką ir kada vaidina arba nevaidina.

– Legendinis režisierius Peteris Brookas yra aiškiai įvardijęs, kokį teatrą reikėtų vadinti negyviu: nykų ir nuobodų, kuriame, siekiant komercinių tikslų, neliko kūrybiškos energijos. O kaip tu supranti gyvojo teatro modelį?   

Gyvas yra tas teatras, kuris provokuoja jausti ir mąstyti. Manau, kad šis spektaklis turėtų tam tikra prasme dirginti, erzinti žiūrovą, nes čia labai intensyvus ritmas, nesusijusios tarpusavyje situacijos ir staigūs jų perėjimai, sumaištis, kurioje nėra laiko išjausti ir išgyventi pateikiamų problemų. Iš esmės – tai šio laikotarpio gyvenimo tempo ritmas „Fast food“ stiliumi. Galbūt po šio spektaklio norėsis pabūti ramiai ir vienam. Arba ne.

Dėkoju už pokalbį!