Naujienos

Iš teatro istorijos archyvų

2016. 05. 20.

1966 m. gegužės 27 d., įvyko pirmoji premjera Williamo Shakespeare‘o žymioji meilės tragedija „Romeo ir Džiuljeta“. 
 
Spektaklio režisierė - Aurelija Ragauskaitė 
Scenografas - Igoris Ivanovas 
Kompozitorius - Feliksas Bajoras. 
 
Vaidmenis kūrė aktoriai:
Romeo - Antanas Šurna, Džiuljeta - Laimutė Štrimaitytė, Eskalas - Ferdinandas Jakšys, Montekis - Stasys Gudavičius, Kapuletis - Rimgaudas Karvelis, Benvolijus - Saulius Sipaitis, Tebaldas - Gintautas Žilys, Lorencas - Leonas Ciunis, Sinjora Monteki - Elvyra Žebertavičiūtė,
Sinjora Kapuleti - Birutė Didžgalvytė, Džiuljetos auklė - Valerija Marcinkevčiūtė, Džovanis - Česlovas Stonys, Baldasaras - Vilhelmas Vaičekauskas, 
Samsonas - Juozas Jaruševičius, Vaistininkas - Jonas Vaitiekaitis, Pjetas - Algis Mažuolis, Paris - Karolis Dapkus, Pario pažas - Marija Dičpetrytė.
 
Teatrologės Gražinos Mareckaitės prisiminai apie pirmąjį spektaklį:
 
Pirmąjį Jaunimo teatro spektaklį lydėjo šventiškas vilniečių šurmulys, teatrinės sensacijos aura, geranoriški linkėjimai visam kolektyvui, režisierei, o visų didžiausią susižavėjimą kėlė itališkojo renesanso paveikslai scenoje, kuriuos pagal Ambrodžijaus Lorencečio (Ambrogio Lorenzetti) ir Pjero dela Frančeskos (Piero della Francesca) tapybą į sceną perkėlė Sankt Peterburgo menų akademijos auklėtinis scenografas Igoris Ivanovas, padėdamas režisierei ir aktoriams kurti gyvą, šurmulingą, teatrališkai šventišką saulėtos Italijos nuotaiką. Modernaus meno kategorijomis mąstančio ir taikliai veikalo esmę atveriančio scenografo indėlis padėjo režisierei atsiplėšti nuo buitinio psichologinio natūralistinio teatro, kokiame ji subrendo, nuo ją formavusių įvaizdžių ir štampų. Naujos dvasios pastatymui labai tiko ir nestandartinio mąstymo kompozitoriaus Felikso Bajoro muzika. Kulminacinėse scenose veiksmą lydėjo džeržgiantis sukryžiuotų špagų garsas, galbūt lietuvių muzikoje tada dar negirdėtos ir mūsų muzikologijoje nevartojamos sąvokos „minimalizmas“ užuomazga.
Neturėjusios jokios aktorinės mokyklos debiutantės Laimos Štrimaitytės-Kuodienės Džuljeta scenoje buvo nuoširdi mylinti mergaitė, o rūstokas, be jaunatviško įkarščio Antano Šurnos Romeo dėl tokio vaidmens traktavimo sulaukė kritikos priekaištų. Vienbalsiai pripažinta, kad aukščiausia šekspyriškos tragedijos gaida spektaklyje suskambėjo Merkucijaus (aktorius Rolandas Butkevičius) mirties scena – kūno plastikos, jausmo ir žodžio lydinys, aktorystės meno fontanas.