Naujienos

Sergejus Ivanovas: „Lipdamas į sceną, noriu nerti į vaidmenį stačia galva ir kuo smagiau pasimaudyti“

2016. 04. 07.

  

(Rasos Kuzmauskaitės nuotrauka, įvaizdį kūrė Rūta Miglinaitė)

Šiemet sukanka lygiai penkiolika metų nuo tos dienos, kai į Valstybinio jaunimo teatro sceną pirmą sykį įžengė dabar jau vienas iš pagrindinių šio teatro aktorių – Sergejus Ivanovas. Balandžio pradžioje 36-ąjį gimtadienį švenčiantis aktorius kilęs iš Marijampolės, tačiau jau bene pusę savo gyvenimo praleido Vilniuje. Į sostinę S. Ivanovas atvažiavo tvirtai apsisprendęs – bus aktoriumi. Ir likimas jam buvo palankus. Šiandien S. Ivanovas ne tik vaidina teatre, garsina, dubliuoja filmus, bet ir muša būgnus grupėje „Solo ansamblis“ bei nedrąsiai pasvajoja apie vaidmenį kine...

Aktorių Sergejų Ivanovą, 2010 m. apdovanotą „Auksiniu scenos kryžiumi“ už Ričardo II vaidmenį spektaklyje „Šekspyriada“, kalbina Valstybinio jaunimo teatro specialistė ryšiams su visuomene Kristina Noreikienė.  

K. N.: Kaip, kada supratote, kad Jūsų gyvenimas bus neabejotinai susijęs su teatru?

S. I. : Ryškiausias prisiminimas, kai iš tiesų jau pradėjau galvoti apie tai, jog savo gyvenimą galbūt susiesiu su teatru, yra toks: kokioj aštuntoj klasėj mama rodė senas močiutės nuotraukas. Žinoma, ir anksčiau buvau jas matęs, bet būtent tą kartą įsiminiau. Močiutė mirė 1978 metais, aš gimiau 1980-aisiais, taigi mudu prasilenkėme. Rodydama nuotraukas, mama pasakojo, kad močiutė jaunystėje dirbo Bresto teatre, Baltarusijoje. Ji nebuvo profesionalė, vaidindavo masinėse scenose, tačiau buvo itin plastiška, lanksti. Prisimenu, kad tada pagalvojau: „Matai, kokia ji vis dėlto buvo!“ Mane iš tiesų paveikė žinia apie tai, kad močiutė buvo artistė... kad ir neprofesionali. Tuomet pamaniau, kad ir pats galbūt norėčiau išmėginti save scenoje.

Nors mano tėvai yra inžinieriai, tačiau dažnai veždavosi mane į Kauną, į teatrą. Mane visada žavėjo šviesų magija. Mama pasakojo, kad užtekdavo man į ranką įduoti „Nomedos“ saldainį, ir aš tiesiog paskęsdavau toje teatro prožektorių šviesoje. Matyt, turėjau būti apšvietėju...

Pamenu, kai aštuntoje klasėje teatro mokytoja sugalvojo statyti spektaklį su dvyliktokais ir atėjo pas mus, klausdama, galbūt kas nors norėtume prisijungti, keletas vaikų pakėlė rankas, tarp jų – ir aš. Bet jai reikėjo 1979 metų gimimo vaiko. Mano suolo draugas buvo gimęs būtent tais metais, todėl ji pasirinko jį, o ne mane. Tuomet mane tarsi sportinis azartas apėmė – maniau, aš vis tiek tai padarysiu, vis tiek žengsiu į sceną. Taigi, vėliau jau iki pat dvyliktos klasės lankiau mokytojos Teresės Grimailienės dramos būrelį. Tačiau, keista, ši mokytoja visada bandė mane atkalbėti nuo aktorinio. Taip pat ir tėvai. Mama vis sakydavo, kad aktoriaus kelias labai sunkus, čia jaučiama didžiulė konkurencija, dvejojo, ar sugebėsiu, ar užteks ryžto, talento. Bet aš užsispyriau ir įstojau. 2002 metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigiau vaidybos studijas (kurso vadovai – Algirdas Latėnas ir Algė Savickaitė). Vėliau, po dvejų metų, įstojau į rež. Dalios Tamulevičiūtės vadovaujamą aktoriaus specialybės magistrantūros kursą.

K. N.: Kaip atsidūrėte Jaunimo teatre?

S. I.: Į Jaunimo teatrą mane pasikvietė vadovas Algirdas Latėnas. Vaidinti pradėjau dar nebaigęs studijų: atlikau nedidelį vaidmenį spektaklyje „Katės namai“ (rež. Ramūnas Rudokas, 2001), vėliau „Barboros Radvilaitės testamente“ (rež. Algirdas Latėnas, 2002) vaidinau kartu su šešiais kursiokais. Didesnius vaidmenis sukūriau spektakliuose „Broliai Liūtaširdžiai“ (rež. Albertas Vidžiūnas, 2003), „Liučė čiuožia“ (rež. Algirdas Latėnas, 2003). Į rež. Dalios Tamulevičiūtės vadovaujamą kursą įstojau 2004 metais, kai iš tiesų jau buvau gerokai įsisukęs į teatrinį verpetą. Be galo džiaugiuosi, kad dar suspėjau susitikti su šviesaus atminimo režisiere, gavau jos pamokų, patarimų, be to, turėjau galimybę vaidinti paskutiniame D. Tamulevičiūtės spektaklyje, pastatytame Jaunimo teatre, – „Ožka, arba Kas ta Silvija?“ (2005). Man pasisekė, nes turėjau labai gerus mokytojus: puikius pedagogus – Algirdą Latėną, Algę Savickaitę ir Dalią Tamulevičiūtę, taip pat minėtame spektaklyje vaidinau kartu su tokiais scenos mohikanais kaip Kostas Smoriginas, Vidas Petkevičius bei Dalia Storyk. Jaučiausi kaip inkstas taukuose, apsuptas tokių „grandų“, kurie kaip išmanydami stengėsi man padėti, patarti – ne smukdė, o atvirkščiai – kėlė. Taigi, jokios konkurencijos nejaučiau – tik nuoširdžią pagalbą. Bet ir pats labai stengiausi, daug dirbau, nes tikrai norėjau vaidinti. Ir visgi čia esama sėkmės. Man tiesiog be galo pasisekė, kad į teatrą mane atsivedė A. Latėnas. Kas žino, kur dabar būčiau, jei tuomet, baigęs mokslus akademijoje, būčiau likęs gatvėje, be aiškios ateities vizijos. O kiek iš tikrųjų daug talentingų aktorių persikvalifikavo ir dirba visai kitus darbus... O aš, Ignas Ciplijauskas, Dalia Morozovaitė, vėliau – ir Lukas Petrauskas radome savo vietą Jaunimo teatre. Už tai esu be galo dėkingas.

Jang Sunas - Sergejus Ivanovas, Šen Te - Jurga Šeduikytė, spektaklis GERAS ŽMOGUS IŠ SEZUANO (rež. V. Bareikis)

K. N.: Vaidmenis Valstybiniame jaunimo teatre kuriate jau bene 15 metų – nuo 2001-ųjų. Kuris vaidmuo per šį laiką Jums buvo arčiausiai širdies?

S. I.: Turbūt populiariausias atsakymas į tokį klausimą būtų toks, jog mieli ir įsimenantys yra visi vaidmenys, tačiau vis dėlto yra keletas tokių, kuriuos vaidinti smagu, arba kurie priverčia mokytis, tobulėti, atrasti kažką nauja, nuolat auginti personažą. Vienas iš mėgstamiausių mano vaidmenų buvo spektaklyje „Pagalvinis“ (rež. Jonas Vaitkus, 2006) kurtas Katurjanas. Aš visą laiką labai pasitikėjau šiuo spektakliu, prie jo dirbusia komanda, režisūra. Kas kartą lipdamas į sceną prieš šį spektaklį, norėdavau nerti į jį stačia galva ir kuo smagiau pasimaudyti.

Labai smagu vaidinti ir Jang Suną spektaklyje „Geras žmogus iš Sezuano“ (rež. Vidas Bareikis, 2015). Šiame spektaklyje režisierius mums suteikė daug erdvės, leido kvailioti, improvizuoti, scenoje vyrauja toks smagus bardakėlis. Jang Suno personažą sukūriau tokį, kokį įsivaizdavau aš, – tai vienas tų atvejų, kai režisieriaus ir aktoriaus nuomonės išsiskyrė, tačiau V. Bareikiui patiko mano sprendimas.

Vidas Bareikis – gerai pašėlęs, labai organizuotas. Manau, kad jis eina geru keliu ir turi visas savybes, kurių reikia režisieriui. Jis puikiai valdo muziką, sceną, masines scenas... Be to, Jaunimo teatre jau senokai nebuvo pastatytas miuziklas, o šiame spektaklyje gyvai atliekama muzika užima tikrai svarbią vietą.

Makbetas (spektaklis „Ledi Makbet“, rež. A. Latėnas, 2011) – vienas iš reikšmingesnių mano vaidmenų. Tiesą sakant, labai bijau šio spektaklio. Vis laukiu, kad tik greičiau ateitų ta diena, kai turėsiu vaidinti... Tačiau šiame spektaklyje turiu nuostabią partnerę – aktorę Viktoriją Kuodytę. Šalia jos jaučiuosi ypač saugiai. Tikiuosi, ji šalia manęs – taip pat. Vaidinant kartu su Viktorija, nuostabu tai, kad spektaklis kaskart būna vis kitoks, atsiveria vis daugiau naujų spalvų, niuansų. Žinoma, ir pati V. Šekspyro pjesė labai stipri. O kuo labiau leidi medžiagai tave užvaldyti, tuo labiau į ją pasineri ir tarsi nesąmoningai pradedi daryti veiksmus, kurie tarsi savaime plaukia iš vidaus, todėl tam tikri dalykai keičiasi – suvaidinami ne taip, kaip buvo repetuota. Personažas auga, nestovi vietoje. Tuomet pagalvoji: kur tos ribos? Turi kontroliuoti šitą personažo augimo procesą – nors viena vertus, kuo labiau save kontroliuoji, tuo labiau spektaklis darosi sausas, o kai atleidi vadžias, spektaklis tampa įdomesnis, tačiau kita vertus pagalvoji, kas bus su tavimi, kaip su asmenybe, žmogumi, jeigu per daug įsijausi? Vaidindamas spektaklyje „Ledi Makbet“, jaučiu, kad ir mano partnerė Viktorija Kuodytė jaučiasi panašiai...

Ledi Makbet - Viktorija Kuodytė, Makbetas - Sergejus Ivanovas, spektaklyje LEDI MAKBET (rež. A. Latėnas)

K. N.: Su aktore Viktorija Kuodyte Jūs susitinkate ir kitame Algirdo Latėno režisuotame spaktaklyje „Vyšnių sodas“ pagal A. Čechovo pjesę.

S. I.: Taip, bet čia ta mūsų akistata kitokia. Vis dėlto ir čia galioja tie patys dalykai, apie kuriuos ką tik kalbėjome. O Čechovas – jis tikras slapukas... Iš pradžių atrodo keista, kad savo pjesę jis pavadino komedija. Tiesmukai, paviršutiniškai perskaičius medžiagą, atrodo, kad čia atskleidžiama baisi žmogaus drama – juk galiausiai jis visko netenka. Tačiau vaidindamas, analizuodamas medžiagą, gilindamasis suprantu, kad čia išties labai daug komedijos. Juk tie personažai – menki žmogeliai. Čia pateikiamos puolusių inteligentų intrigėlės, problemėlės... Iš tiesų jie patys kalti dėl to, kas atsitinka. Čechovas iš to juokiasi. Tai tikrai labai graži, talentingai parašyta pjesė.

K. N.: Jums yra tekę dirbti su daugybe skirtingų režisierių: A. Latėnu, J. Vaitkum, D. Tamulevičiūte, G. Varnu, V. Bareikiu ir kt. Vienas iš ekscentriškiausių režisierių tikriausiai yra Boriso Dauguviečio auskaru apdovanotas Agnius Jankevičius, kurio spektaklyje „Nesistebėk, jei kas nors ateis padegti tavo namų“ pagal Pawelo Demirskio pjesę sukūrėte Valytojo vaidmenį...

S. I.: „Nesistebėk, jei kas nors ateis padegti tavo namų“ (rež. Agnius Jankevičius, 2013) – labai socialinis spektaklis. Gaila, kad žiūrovai niekaip jo neatranda. Tikriausiai tie, apie kuriuos jame pasakojama, toji darbininkų klasė, į spektaklius nelabai vaikšto... O tie, į kuriuos norėtume prabilti, turbūt verčiau renkasi operos ir baleto teatrą, kur eina parodyti savęs ir pasižiūrėti į kitus. O juk šis spektaklis – tai lyg veidrodis, atsuktas į valdančiąją klasę, parodantis, kaip ji elgiasi su paprastais žmonėmis dėl pinigų. Gaila, kad tie, kuriems skirtas šis spektaklis, į jį retai teužsuka, nes tokiu atveju mes kalbame ir rodome jį tiems, kuriems ir taip viskas aišku. O taip norėtųsi, kad jie – valdininkai – nuraustų... Kartais girdžiu sakant – kam reikia rodyti scenoje tokius dalykus, juk ir per žinias apsčiai tokių naujienų prisiklausome ir prisižiūrime. Jiems atsakau, kad, žiūrėdami žinias vos keliolika minučių, Jūs nesigilinate, tai Jūsų nepaliečia, o jeigu iškart po sukrečiančio reportažo dar parodoma sauskelnių ar pan. reklama, žiūrėk, žiniose nagrinėta tema ir visai išgaruoja iš atminties. O štai spektaklyje žiūrovas priverstas pora valandų stebėti narpliojamą istoriją, čia jis susimąsto, įsigilina, jį paliečia aktorių vaidyba, pasiekia jų perduodama žinutė. Manau, kad mes privalome kalbėti apie tokius dalykus, jų negalima nutylėti. Deja, kasdienybėje dažnai susiduriame su tuo, kad žmonių burnos užkemšamos eurų kupiūromis, ir jie bijo ką nors pasakyti. O teatras galbūt yra ta tribūna, kur galima kalbėti apie tikrai skaudžius dalykus ir būti išgirstam.

Valytojas - Sergejus Ivanovas, spektaklyje NESISTEBĖK, JEIGU KAS NORS ATEIS PADEGTI TAVO NAMŲ (rež. A. Jankevičius)

K. N.: Kitas spektaklis, kuriame taip pat paliečiamos itin skaudžios temos, – tai rež. Gintaro Varno „Pabaigos ugnis“ pagal vokiečių dramaturgės Dea Loher pjesę...

S. I.: Manau, kad teatras yra savotiškas gyvenimo įvykių koncentratas. Man patinka, kad rež. Gintaras Varnas nebijo tokių temų, kad jis imasi tokios medžiagos ir ją išpildo. Tai spektaklis, kuriame pasakojama be galo skaudi istorija – mažo berniuko žūtis po automobilio ratais, kuri pakeičia, apverčia, sužaloja visų personažų gyvenimus, likimus. Pjesė priverčia susimąstyti, ką tu darytum, jeigu taip nutiktų tau, kaip tu reaguotum, netekęs vaiko, atsidūręs ribinėje situacijoje? Skeptikų norėčiau paklausti: negi Jums nerūpi Jūsų artimieji, šeima? Negi Jūsų gyvenime viskas tik gražu ir šviesu? Manau, kad tokių – sunkių – temų bijo žmonės, kurie nemėgsta arba tiesiog tingi galvoti...   

K. N.: Liudviko vaidmuo G. Varno spektaklyje „Pabaigos ugnis“ – naujausias Jūsų darbas Jaunimo teatre. Kaip vertinate kūrybinį procesą vadovaujant rež. G. Varnui?

S. I.: Dirbant su rež. Gintaru Varnu, svarbiausia yra kūrinio analizė. Kol neišnagrinėsi teksto iki kablelio, į sceną neisi. Šis režisierius labai mėgsta dialogą. Manau, kad kompromisas yra labai svarbus teatre. G. Varnas leidžia aktoriams patiems ieškoti. Jis parodo kryptį, bet leidžia artistams kapstytis patiems. Tai mylintis savo darbą, mylintis aktorius ir gerbiantis jų darbą režisierius. Su juo tas darbas repeticijų metu įgauna savotiško sakralumo. Jo pastabos – konkrečios, net, sakyčiau, ūkiškos – iškart supranti, ko iš tavęs tikisi ir ką tau reikia daryti. Jis mėgsta sprendimų ieškoti kartu su aktoriais. Tiesą sakant, jo užduotys – ne iš lengvųjų, bet man tai patinka, nes jis neleidžia užmigti, puse kojos daryti savo darbą – turi nerti stačia galva į vaidmenį.

Liudvikas - Sergejus Ivanovas, spektaklyje PABAIGOS UGNIS (rež. G. Varnas)

K. N.: Šiandien nieko nestebina, kai tuos pačius aktorius matome tiek teatro scenoje, tiek televizijos ekrane. Jūs esate vaidinęs keliuose televizijos serialuose, vis dėlto pastaruoju metu dažniau tenka girdėti Jus garsinant, nei matyti vaidinant...

Serialuose anksčiau teko filmuotis, galvojau, kad tai – gera treniruotė mąstant apie vaidybą kine, tačiau man toji treniruotė suveikė priešingai – pradėjau kompleksuoti. O štai kinas man tikrai įdomus, labai norėčiau filmuotis, tikiuosi, kad dar išauš mano diena, kai galėsiu išbandyti savo jėgas kaip aktorius ir kine. 

Na o garsinti man patinka, nesunku, tačiau, atliekant šį darbą, labai svarbu rasti aukso viduriuką, nepervaidinti, neužgožti originalo, kad žiūrovai suprastų, nepasimestų, kad jų neerzintų garsintojo balsas, kalbėjimas „ant viršaus“.

Kas kita – dubliuoti, nes tai labai smagus ir įdomus kūrybinis darbas. Čia jau galima „taškytis“, kad tik kuo spalvingiau, įdomiau perteiktum personažą. Gali daug savęs įdėti, kartu – mėginti pakartoti ir originalaus aktoriaus manieras, stilių.

K. N.: Visgi vien vaidyba, garsinimu, dubliavimu neapsiribojate – prieš keletą metų įsijungėte į grupės „Solo ansamblis“ veiklą, kur muzikuojate kartu su teatro „Atviras ratas“ aktoriais...

S. I.: Į „Solo ansamblį“ atėjau su savo būgnais prieš penkerius metus. Buvau savamokslis, lyg ir nedrįsau, bet visi kartu ėmėmės šios veiklos ir kūrėme, tobulėjome sykiu. Dabar grojimas grupėje – jau nebe pomėgis, o darbas. Smagu jausti, kad pamažu profesionalėjam, ką tik išleidome pirmąjį albumą „Roboxai“ – o anksčiau lyg ir nedrąsu buvo, lyg ir teisintis norėjosi... Groti pradėjome penkiese, dabar likome keturiese. Per tuos kelerius metus išsikristalizavo mūsų atliekamos muzikos stilius – čia esama post-punko ir elektronikos... Patys mes savo atliekamą muziką vadiname „liūdnais šokiais“. Teko girdėti ir kitokį apibūdinimą: „Andrius Mamontovas ir Igoris Kofas susilaukė vaiko“ (juokiasi).

Grojimas grupėje – labai naudinga veikla. Tai ir savotiškas pabėgimas nuo rutinos, ir puiki komandinio darbo treniruotė – juk ir teatre, ir grupėje labai svarbus ansambliškumas. Turi matyti, girdėti, netempti antklodės savo pusėn, privalai laikytis tam tikrų taisyklių, svarbus ir ritmo pojūtis ir kt.

Smagu, kad grupės narių muzikiniai skoniai sutampa. Vis dėlto, kadangi esame keturiese, kiekvieno indėlis labai svarbus ir jaučiamas. Kiekvienas atsinešam savų idėjų, mėginame panaudoti savo mėgstamos muzikos elementus, diskutuojame, bandome, kol galiausiai visi būname patenkinti rezultatu, kol, žiūrėk, ima ir suskamba. Savo muziką groti publikai darosi vis lengviau: anksčiau, kai dar nebuvome žinomi, klausytojai mus savotiškai egzaminuodavo, laukdami, kuo gi mes juos nustebinsim, ką gi jiems pagrosim. Dabar, kai publika jau žino, ko tikėtis, ji traukia, sugeria iš mūsų tai, ką atliekame, o mes vedžiojame klausytojus savo muzikos labirintais. Žinoma, norisi, kad ilgainiui tokių žmonių atsirastų kuo daugiau...

K. N.: To nuoširdžiai ir linkime – kuo daugiau atvirų širdžių Jūsų atliekamai muzikai ir kuriamiems vaidmenims.