Naujienos

Laimutė Štrimaitytė: „Mano jaunystės – mūsų Jaunimo teatras“

2016. 03. 22.

Šiemet, pačioje žiemos pabaigoje, gražaus 70-mečio proga sveikinome aktorę Laimutę Štrimaitytę. Simboliška, kad ši aktorė, vaidinusi pirmajame spektaklyje „Romeo ir Džiuljeta“ (rež. Aurelija Ragauskaitė, 1966 m. gegužės 27 d.), nuo kurio skaičiuojama Jaunimo teatro istorijos pradžia, visą savo gyvenimą paaukojusi teatrui, jubiliejų pasitiko tais pačiais metais, kai pusės amžiaus sukaktį mini ir Jaunimo teatras. Gražu, kad Jaunimo teatro ir Laimutės Štrimaitytės sėkmingo ir ilgamečio kūrybinio kelio pradžia sutapo. Per tuos penkiasdešimt metų jie tarsi peraugo vienas su kitu, susisiejo lyg kokie nedalomi, neatskiriami Siamo dvyniai. Sunku įsivaizduoti Laimutę be teatro ir teatrą – be Laimutės. Ji pažįsta čia kiekviena užkaborį, ji čia jaučiasi sava ir reikalinga. Tad koks gi buvo tas ilgas ir gražus kūrybinis kelias, kokia buvo pati pradžia, nulėmusi Laimutės gyvenimą su teatru, teatre, dėl teatro?

Aktorę Laimutę Štrimaitytę kalbina Valstybinio jaunimo teatro specialistė ryšiams su visuomene Kristina Noreikienė.

*

K. N.: Gimėte Marijampolės rajone, Naudžių kaime. Būdama trylikos metų, persikėlėte į Kazlų Rūdą, ten baigėte vidurinę mokyklą. Kokia buvo toji Jūsų vaikystė, kaip galiausiai atsidūrėte Vilniuje?

L. Š.: Mano mama buvo mokytoja, ir aš turbūt nuo šešių mėnesių, kai tik išmokau sėdėti, jau kiurksojau pirmame mokyklos suole, nes mama neturėjo kur manęs dėti. Labai anksti išmokau skaityti ir rašyti. Ir mokyklą baigiau anksti – vos 17-os. Augau kaime, iki vienuolikos metų šeimoje buvau vienintelis vaikas, todėl buvau be galo mylima, nuglostyta kaip taksas. Kadangi vaikystę praleidau viena tarp dešimties suaugusiųjų, žaisdavau su savimi, kalbėdavausi, vaidindavau. Mokydamasi mokykloje, lankiau chorą, dramos būrelį, literatų ratelį. Užaugau miške, todėl miško nebijau, mėgstu čia grybauti, uogauti, pasivaikščioti. Tai štai iš to kaimo vėliau su tėvais ir persikėlėme į Kazlų Rūdą, kur baigiau mokyklą ant kalno... Į Vilnių atvykau 1963-iaisiais, taigi, jau daugiau nei penkiasdešimt metų esu vilnietė.

K. N.: Kaip nutiko, kad tapote aktore? Ir kaip ta Jūsų kūrybinio kelio pradžia susisiejo su Jaunimo teatro veiklos pirmaisiais žingsniais?

L. Š.: Vilniuje mokiausi Kultūros mokykloje, technikume, buvome ruošiami tapti įvairių klubų vadovais. Man buvo numatytas toks vaikų ir jaunimo klubas „Vyturėlis“ netoli cerkvės Pilies gatvėje, kuriam turėjau vadovauti. Tačiau nutiko taip, kad scenografiją šioje Kultūros mokykloje, dramos skyriuje, man dėstė a.a. aktorius Vladas Sipavičius, tai jis vis ragino: „Tu tik parašyk prašymą.“ Aš, tiesą sakant, labai abejojau savo, kaip aktorės, galimybėmis, visai neįsivaizdavau ir nesiejau savo ateities su teatru. Neturėjau jokių vilčių – tik baimę.  Bet praėjau. Nuo 1965-ųjų, būdama vos devyniolikos, tapau Jaunimo teatro aktore. Tikrieji aktoriai-profesionalai buvo pakviesti iš visų Lietuvos teatrų, iš skirtingų miestų.

                                                                     

K. N.: Pati pradžia buvo daug žadanti. Džiuljetos vaidmuo V. Šekspyro tragedijoje „Romeo ir Džiuljeta“ (rež. Aurelija Ragauskaitė, Romeo – Antanas Šurna)...

L. Š.: Pirmasis vaidmuo iš tiesų buvo labai svarbus, reikšmingas, nors tai, kad patekau į teatrą ir gavau šią rolę, buvo tiesiog atsitiktinumas. Džiuljeta buvo pirmas mano vaidmuo profesionaliame teatre. Jaučiau didelį jaudulį, nerimą, tačiau labai padėjo režisierė Aurelija Ragauskaitė – visą laiką jaučiau jos tvirtą ranką, palaikymą. Ačiū Jai. Buvau mergaitė iš kaimo, niekada nenaudojau kosmetikos, buvau nedidelio ūgio, smulki, todėl tikriausiai natūralu, kad dažniausiai vaidindavau itin teigiamus veikėjus. Pradžia dažnai nulemia. Dabar teatre dėlioju rekvizitą, ir man tai patinka. Skaitau kartais iki saulės patekėjimo. Nueiti į biblioteką ir ieškoti naujos knygos paskaityti, atrasti kažką įdomaus ir naudingo man – didžiulis malonumas. Knygas skaitau labai sąžiningai – net jeigu ne ypač įdomu, nuobodu ar sunku, vis tiek perskaitau iki tiražo (juokiasi). 

K. N.: Su pirmuoju scenos partneriu a. a. Antanu Šurna likote bičiuliais visam gyvenimui?

L. Š.: Taip. Metai išskiria arba guodžia. Mus guodė bendri prisiminimai. Juokavom ir juokavom. Iš pirmojo spektaklio teatre buvom likę trise: Antanas Šurna, Saulius Sipaitis ir aš. Beveik prieš dvejus metus... Dabar likom dviese. Antanui nepatiko Romeo vaidmuo. Jis netiko tokiam dėl meilės kenčiančio personažo vaidmeniui. Jam reikėjo sėsti ant žirgo su kalaviju rankose – toks Herkus Mantas. Visgi jis labai stengėsi prisijaukinti vaidmenį. Vėliau su Antanu gražiai draugavome. Paskutinį pavasarį kalbėjomės apie namus. Džiaugėmės, kad pagaliau surado ramybę, laimę, žmogų šviesiam gyvenimui.

Dar jam gyvam esant, pažadėjau lankyti jo kapą. Ir dabar visada jį aplankau. Bet, keista, jam vieninteliam niekaip nepavyksta uždegti žvakės. Turiu mintyse pasikalbėti su Antanu, kad pavyktų įžiebti liepsną... Bet gal čia tik man taip atrodo...

                                                                            

K. N.: Vien Vilniaus kultūros ir švietimo technikumo nepakako – baigėte ir tuometį Maskvos A. Lunačiarskio teatro meno institutą...

L. Š.: Į GITIS‘ą mane išsiuntė režisierė Aurelija Ragauskaitė, pasakiusi: „Man tavo diplomo nereikia, bet kam nors gal nereikės tavęs, o reikės tavo diplomo.“ Institutą baigiau neakivaizdžiai, ir tokiu būdu, rodos, visai atsitiktinai papuolusi į teatrą, vėliau režisierės tvirtos rankos vedama, gerų žmonių padedama, tapau aktore. O dabar galvoju, kuo aš norėjau būti, kuo aš turėjau būti, kas aš esu? Teisingas atsakymas – močiutė Laimutė.

K. N.: Tą meilę vaikams neabejotinai sudėjote ir garsindama animacinius filmukus?..

L. Š.: Garsinti man patinka ir visai nesunku, net jeigu tenka greitakalbe kelias valandas kalbėti, tarkim, poniukų balsais, kuriuos dar ir keisti reikia – juk kiekvienas iš jų kalba savo balsu. Teko garsinti ir anksčiau, daugiausia – Lietuvos televizijoje, vėliau buvo šiokia tokia pertrauka, o dabar, visai neseniai, prieš kelerius metus, vėl grįžau prie šio mylimo darbo. Man teko iš naujo įgarsinti daug tarybinių laikų animacinių filmų, vėliau – ir šiuolaikinius, kur tenka kalbėti, pavyzdžiui, traukinuko balsu... Šitas darbas man – tikras malonumas. Jį dirbčiau net ir už dyką.

                                                            

K. N.: Jums teko ne tik vaidinti teatre, garsinti filmukus, bet ir dirbti režisieriaus padėjėja...

L. Š.: Režisieriaus padėjėja buvau gal 15 metų, vėliau – trupės vedėja, net ir administracijoje teko dirbti, ir rekvizitininke. Visus darbus dirbau nuoširdžiai, su meile. Kai tik prireikdavo kurioje nors vietoje pagalbos, dažnai kreipdavosi į mane: „Tu juk taip seniai teatre dirbi, viską čia žinai...“ Ir aš sutikdavau.

Režisieriaus padėjėjo darbas nėra toks paprastas, kaip gali atrodyti: turi būti nematomas, nepastebimas, tačiau tvarka privalo būti.  Teatras – šventa vieta. Čia net valytojos tarsi virš žemės pakilusios vaikšto...

K. N.: Matėte teatrą anuomet, prie sukūrimo ištakų, stebėjote, kaip jis augo, brendo, galiausiai matote teatrą ir dabar, sulaukusį garbingo 50-mečio jubiliejaus. Kokia buvo toji pradžia ir ko palinkėtumėte teatrui šiandien?

L. Š.: Kai atėjau į Jaunimo teatrą, buvau vos devyniolikos metų. Vyriausi čia dirbę aktoriai buvo vos 35-erių. Taigi, teatras tikrai buvo jaunimo. Tada buvo sunkus laikas. Neturėjome namų, teatras neturėjo savo patalpų. Administracija glaudėsi dabartinio Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus patalpose buvusioje Liudo Giros gatvėje 41, kur buvo rodoma ir keletas spektaklių. Kiti spektakliai buvo rodomi buvusiuose Respublikiniuose profsąjungų rūmuose (V. Mykolaičio-Putino g. 5), ankstesniame Operos ir baleto, taip pat Akademiniame dramos teatre Basanavičiaus g. 13 (dabar – Rusų dramos teatras), „Lėlės“ teatre Arklių g. 5. Taigi, nors buvome blaškomi iš vienų patalpų į kitas, nors į repeticijas neretai tekdavo kulniuoti vienuoliktą valandą vakaro, o grįžti iš jų tekdavo ir ketvirtą ryto, buvome jauni, ir, atrodė, niekas nebuvo per sunku. Mūsų viltys augo. Mes vis kažko laukėm. Laukėm namų, kol užaugs vaikai, kai kurie tyliai laukė laisvės, kiti mėgino prisitaikyti prie esamos santvarkos. Vieniems pavyko, kitiems – ne. Tačiau viską teko išgyventi.

Teatras kūrėsi sunkiai, gyvenome nuolatinio remonto sąlygomis. Ir dabartinis teatro pastatas nuolat remontuojamas, tvarkomas. Tačiau jubiliejinių Jaunimo teatro metų proga norėtųsi palinkėti, kad šalia to amžino remonto vyktų ir savotiškas sielų remontas, kad žmonės jaustų atsakomybę, gailestingumą vienas kitam, kad vėl turėtume ir saugotume savyje viltį.

Dėkoju už pokalbį.

Laimutė Štrimaitytė gimė 1946 m. vasario 27 d. Marijampolės rajone, Naudžių kaime. Ji baigė Kazlų Rūdos vidurinę mokyklą, Vilniaus kultūros mokyklą, 1971 m. (neakivaizdžiai) – tuometį Maskvos A. Lunačiarskio teatro meno institutą. Nuo 1965 m. Laimutė Štrimaitytė – Jaunimo teatro aktorė. Pirmasis jos sukurtas vaidmuo – Džiuljeta V. Šekspyro tragedijoje „Romeo ir Džiuljeta“ (rež. A. Ragauskaitė, 1966). Aktorė yra sukūrusi daugybę įsimintinų vaidmenų, tarp kurių: Elzė J. Švarco „Drakone“ (rež. V. Čibiras, 1968), Laura T. Viljamso „Stikliniame žveryne“ (rež. G. Žilys, 1969), Irina A. Čechovo „Trys seserys“ (rež. G. Žilys, 1971), Julija V. Tendriakovo „Naktyje po išleistuvių“ (rež. G. Padegimas, 1976), Irena Meškutė S. Šaltenio „Škac, mirtie, visados škac“ (rež. D. Tamulevičiūtė, 1977), Ramelienė G. Kanovičiaus, S. Šaltenio „Katėje už durų“ (rež. E. Nekrošius, 1981), Mari K. Higinso, Ž. K. Karjero „Harolde ir Modėje“ (rež. D. Tamulevičiūtė, 1983), Julija  J. Marcinkevičiaus „Daukante“ (rež. D. Tamulevičiūtė, 1985), Angelė S. Šaltenio „Duokiškyje“ (rež. A. Latėnas, 1987).

Dauguma aktorės sukurtų vaidmenų – vaikai. Ypač įsimintina Jana V. Palčinskaitės „Andriuje“ (rež. G. Padegimas, 1978). Pasak to meto spaudos, „net patys reikliausi vaikų teatro žiūrovai nepamena taip juvelyriškai nugludinto vaidmens, su tokiu grakštumu vaidinamos paauglės“.

L. Štrimaitytės balsas pažįstamas ir televizijos žiūrovams – aktorė yra įgarsinusi ir dubliavusi daugybę animacinių bei meninių filmų.

Matėme aktorę Laimą Štrimaitytę vaidinančią ir meninėse juostose: lietuviškame filme „Ave, Vita“ (rež. A. Grikevičius, 1969) ji sukūrė įsimenantį medicinos sesers paveikslą, o armėnų filme „Kareivis ir dramblys“ (rež. D. Kesajancas, Armenfilm, 1977) sujaudino su dideliu įsijautimu sukurtu vokiečių merginos, kare netekusios artimųjų, vaidmeniu.