Naujienos

Aušra Pukelytė: „Paauglystės laikotarpis ypač svarbus mano kūrybai“

2016. 02. 08.

Praėjusį pavasarį Valstybinis jaunimo teatras žiūrovams pristatė spektaklį „Teritorija“, skirtą paaugliams ir jų tėvams. Spektaklis remiasi žymaus lietuvių diplomato Mykolo Kleopo Oginskio priesakais, kuriuos 1822 m. jis įteikė savo jaunėliui sūnui Irenėjui, besiruošiančiam išvykti į Italijos universitetą. Nors beveik du šimtmečiai skiria mus nuo M. K. Oginskio ir jo epochos, visgi ir šiandien jo priesakai sūnui skamba aktualiai ir šiuolaikiškai. Be to, spektaklio režisierė aktorė Aušra Pukelytė drauge su kino režisieriumi Ričardu Matačiumi sukūrė išties įspūdingą, interaktyvų reginį, kurį netruko pamėgti jaunieji žiūrovai, ateinantys į teatrą kartu su tėvais, mokytojais, klasės draugais... Taigi dar kartą prisiminkime šio spektaklio atsiradimo istoriją, kūrybos procesą, pažvelkime į jį iš laiko perspektyvos...

Idėjos autorę aktorę Aušrą Pukelytę kalbina Valstybinio jaunimo teatro specialistė ryšiams su visuomene Kristina Noreikienė.    

K. N.: Papasakokite, kaip gimė šio spektaklio idėja? Žinau, kad nemažai domitės pačiu M. K. Oginskiu, jį minite ir ekskursijose po teatrą, tačiau kaip būtent kilo mintis sujungti į vieną sceninį vaizdą M. K. Oginskio priesakus sūnui ir šiuolaikinio paauglio gyvenimo realijas?

A. P.:  Kad pradėtum ką nors daryti, kurti, turi būti vedamas stiprios būtinybės išsikalbėti, pasidalyti. Kartą perskaičius M. K. Oginskio „Priesakus sūnui“, negalėjau jų pamiršti. Tai tėvo taisyklės, gimusios iš meilės, o ne noro valdyti, kontroliuoti. Tačiau teatre vien teksto, kad ir labai gero, neužtenka. Tam, kad scenoje spektaklis supulsuotų, turi atskleisti ir dalį savęs.

K. N.: Idėjai realizuoti pasirinkta labai įdomi forma: gyva aktorių vaidyba derinama (arba miksuojama) su filmuotais vaizdais. Aktorių vaidyba scenoje gana stipriai kontrakstuoja su filmuotais vaizdais. Be to, naudojate gana sudėtingus techninius sprendimus, kai vaizdas filmuotoje medžiagoje ir scenoje sutampa, vyksta sinchroniškai. Kaip pavyko tai įgyvendinti?

A. P.: Formą nulėmė pati idėja – man svarbu buvo išgauti kontrasto principą. Filmuota medžiaga – dokumentika, atspindinti realybę. Scenoje – paauglio, vykstančio pas dėdę ir tetą, įsivaizdavimas, todėl ir personažai, kuriuos įkūnija aktoriai Aleksas Kazanavičius ir Dovilė Šilkaitytė, – šaržuoti, humoristiniai, hiperbolizuoti. Filmuotoje medžiagoje matome, kad jaunuolis išvyksta į kitą šalį, jis laukia savo skrydžio oro uosto laukiamajame ir pagaliau turi laiko sustoti tam beprotiškam lėkime ir pagalvoti.

K. N.:  Šią idėją įgyvendinti Jums padėjo kino režisierius Ričardas Matačius. Kaip vyko Jūsų bendradarbiavimas?

A. P: Aš filmavausi Ričardo diplominiame filme „Vilkas“, vėliau kartu kūrėme dokumentinį filmuką „Pašaukti“ apie Jaunimo teatro aktorius. Taigi, natūralu, kad pasiūliau jam bendradarbiauti ir statant spektaklį „Teritorija“. Jis labai nuoširdžiai įsijungė į kūrybos procesą, tapo ne tik atlikėju, bet ir bendraverčiu kūrėju. Manau, kad darbas prie šio spektaklio R. Matačiui buvo ir naudingas – buvo užduočių, kurias įgyvendinant reikėjo nemenkai pasukti galvą.

K. N.: Netradicinė čia ir žiūrovų buvimo vieta: jiems skirta 60 vietų, visi sėdi ant scenos, kėdės sustatytos ant besisukančio rato, kuris... karts nuo karto pagal sumanymą pasisuka, tokiu būdu perkeliant žiūrovus tarsi į kitą erdvę, tuo pačiu tarsi montažo principu konstruojant visą spektaklio vaizdą iš atskirų eskizų, fragmentų.

A. P.: Svarbu buvo išgauti paauglio minčių staigumą. Žmogus dažniausiai negalvoja nuosekliai. Gali pagalvoti apie mokyklą, tada – apie šunį, tuomet – apie draugus, vėliau – apie tėvus ir pan. Mintys šokinėja, gyvenimas ritasi kūliais... Man norėjosi sukurti interaktyvumo per pojūčius įspūdį. Galvojau, kaip į spektaklio veiksmą įtraukti žiūrovus, tačiau tai padaryti neverčiant jų dalyvauti: stotis ir eiti ratu, kurti eilėraščius, balsuoti... Taip gimė mintis panaudoti besisukantį ratą, kad žiūrovai fiziškai pasijustų tarsi kelionėje. Šiam pojūčiui sustiprinti dar panaudojome video projekcijas, „vėjo“ mašiną, galiausiai – parkūro sportininkų pasirodymą. 

K. N.: Tikriausiai buvo nemažai žmonių, kurie klausė, kas tas parkūras?

A. P.: Parkūras – tai laisvas bėgimas, tai tokia sportinė veikla, kurios pagrindinis principas yra patekimas iš vienos vietos į kitą kiek įmanoma greičiau ir efektyviau. Parkūras – gyvenimo filosofija ir judėjimo menas. Jis atsirado XX a. pab. Prancūzijoje. Apie šią sportinės veiklos rūšį sužinojau iš savo sūnaus, kuris ją taip pat išbandė. Norėjosi, kad žiūrovai patirtų tą greitį, tempą, riziką, pasijustų kaip šiandieninio gyvenimo „centrifugoj“ – todėl nusprendžiau pasikviesti parkūro sportininkus. Trys parkūrininkai – Linas, Pavelas ir Edgaras – labai geranoriškai sutiko dalyvauti spektaklyje ir įsijungė į bendrą kūrybos procesą.

K. N.: Žiūrint spektaklį, visą laiką juntama, kad Jūs tikrai žinote, ką darote, kas yra Jūsų adresatas, rodos, gerai pažįstate paauglius, jų pasaulis Jums artimas ir suprantamas. Spektaklyje vaidina Jūsų sūnus Augustas Gradauskas bei visa jo klasė ir mokytoja. Galbūt toji pažįstama aplinka, artimi žmonės padėjo sukurti tokį autentišką įspūdį?

A. P.: Darbas su Augustu buvo tiesiog palaima.Iš jo sulaukdavau daug pastabų, kritikos, vertingų minčių, patarimų – tai man rodė, kad jis apie tai galvoja, kad jam tai irgi svarbu. Manau, kad vaikus ir tėvus labai suartina bendra veikla – ne tik darbas, bet ir įvairūs pomėgiai, kurie suvienija, atsiradus bendriems interesams.

Į kūrybos procesą įsijungė ne tik pats Augustas, bet ir visa jo klasė, mokytoja, mokyklos bendruomenė. Dirbdama su Augustu ir jo klase, supratau, kad augdami mes iš tikrųjų labai daug prarandame: paprastumą, atvirumą, nuoširdumą. Kurdama spektaklį, supratau, kad aplinkui yra daug geranoriškų žmonių, kurie palaiko, padeda, ir ne tiek daug tų, kurie džiaugiasi, kai dega kaimyno tvartas... O gal tiesiog man pasisekė tokių nesutikti?..  

K. N.: Paaugliams trūksta ne tik spektaklių, bet ir žurnalų, gerų knygų... Kaip manote, kodėl paaugliai dažnai tampa tokia užmiršta auditorija? Gal jiems kurti tiesiog sunkiau nei vaikams ar suaugusiesiems? Gal daug ką gąsdina jų dygliuotumas, jiems sunkiau įtikti?

A. P.:  Kiekvienas žmogus renkasi kurti tai, kas jam įdomu, kas jį jaudina. Dažniausiai menininkai įkvėpimo semiasi vaikystėje, man svarbesnė paauglystė. Aš sunkiai išgyvenau šį laikotarpį. Nuolat lydėjo begalinis vienatvės jausmas. Stengiausi nutaisyti „kretinišką“ šypseną, bet tyvuliuojanti akyse vienatvė niekur nedingdavo. Nors augau mane mylinčioje šeimoje, turėjau daug draugų, užsiėmimų, tas vienatvės ir atskirties jausmas buvo gilus. Labai sunku buvo mokykloje, matyt ta sistema man visai netiko. Šeštoje klasėje buvau suspardyta įmitusio auklėtojo, bet net ir tai neatrodė labai išskirtinis įvykis, sunkiau buvo kovoti su maudžiandžiu ilgesiu. Šiuo spektakliu apkabinu ir drąsinu visus jaunuolius, sunkiai išgyvenančius šį periodą. Tai pats atviriausias, švariausias laikotarpis, tai nepamirštamos pirmosios meilės metas, laikas, kai esame tikri, nemokantys prisitaikyti, apsimesti. Suaugusieji tik metų daugiau turi, o jausmų, emocijų pasaulis dažnai daug skurdesnis, surambėjęs.

K. N.: Kaip manote, ar tėvai vaikams turi būti labiau tėvai, ar labiau draugai? Kaip neprarasti ryšio su savo vaiku, ypač tuo sudėtingu dygliuotos paauglystės laikotarpiu?

A. P.: Aišku, idealiausia kai tėvai vaikui – ir draugai, bet kartu ir autoritetas. Manau, kad šiomis dienomis yra labai sureikšmintas plepėjimas – nuolat pabrėžiama, kad svarbu, ar kalbatės su vaiku, ar jis jums išsipasakoja. Žinoma, tai svarbu, tačiau ne plepėjimas, o būtent tie gražūs atsivėrimai yra labai svarbūs. Svarbu įsiklausyti į savo vaikus, o ne vien rūpintis praleistomis pamokomis ar tuo, ką jie šiandien valgė...

Man šiame spektaklyje labai svarbi tėvo ir sūnaus tema. Akivaizdu, kad spektaklyje tėvo nėra: nežinia, ar čia vaizduojamo vaikino tėvai išsiskyrę, ar jo jau nebėra tarp gyvųjų... Iš tiesų dabartiniai vaikai dažnai nebeturi autoriteto – kažkas tarsi išsitrynę... Ir M. K Oginskio priesakai sūnui man skamba ne kaip suvaržymas, kontrolė, o atvirkščiai – jie praturtina, tėvas dalijasi su sūnumi savo išmintimi, gyvenimiška patirtimi, nes tai yra svarbiausia ir brangiausia, ką jis gali perduoti savo vaikui. Tai universalūs išmintingi žodžiai, kurie nesensta, nepraranda aktualumo, kurie lieka, nusėda atmintyje kaip brangus palikimas.

*

Spektaklyje vaidina aktoriai: Dovilė Šilkaitytė, Dalia Morozovaitė ir Aleksas Kazanavičius. Vaizdo epizoduose pasirodo Andrius Bialobžeskis, Gabija Ryškuvienė, Augustas Gradauskas bei Vytauto Didžiojo gimnazijos auklėtiniai. Operatorius – Adomas Jablonskis. Spektaklio scenovaizdį ir kostiumus kuria jauna menininkė Urtė Rimkevičiūtė, kompozitorius – Martynas Bialobžeskis.

Spektaklį „Teritorija“ Valstybinio jaunimo teatro Didžiojoje scenoje žiūrėkite vasario 17 d., 18 val.

Parengė Kristina Noreikienė