Naujienos

Po premjeros

2016. 01. 18.

Š. m. sausio 12–13 dienomis Valstybinis jaunimo teatras pakvietė žiūrovus į režisieriaus Gintaro Varno premjerą – spektaklį „Pabaigos ugnis“, sukurtą pagal žymios vokiečių dramaturgės Dea Loher pjesę. Premjeros dienomis Lietuvoje viešėjo ir savo pjesės inscenizaciją Jaunimo teatro scenoje stebėjo ir pati dramaturgė Dea Loher. Teatrui iš tiesų didžiulė garbė ir laimė priimti tokio lygio kūrėją, pabendrauti, padiskutuoti gyvai ne tik apie pjesę „Pabaigos ugnis“, bet ir apie rašymą teatrui bendrai, apie įkvėpimą, kasdienybės poeziją, šviesos ir vilties šešėlį tamsiausią valandą, apie tai, kaip niekam nepriklausantys tekstai staiga suskamba konkrečių personažų lūpose, o žiūrovams kartais tenka pabūti ne tik stebėtojais, bet ir... apšvietėjais.

Taigi svečiuose Dea Loher (tikrasis vardas – Andrea Beate Loher), kurią pristatydamas Valstybinio jaunimo teatro vadovas Algirdas Latėnas gražiai pasakė, kad vien jos kūrybinis pseudonimas Dea kažkuo siejasi su Dievu. Anot A. Latėno, šios dramaturgės pjesėse tikrai daug Dievo. Čia kalbama apie humaniškus dalykus, kurių reikia mūsų laikui. Paskutinė autorės pjesė, anot A. Latėno, įrodė, kad ugnis gimdo naują ugnį.

                             *

                             Dramaturgę Dea Loher kalbina Valstybinio jaunimo teatro literatūrinės dalies vedėja Gintė Pranckūnaitė.

G. P.: Kada ir kaip pradėjote rašyti teatrui?

D. L.: Iš tiesų tai buvo atsitiktinumas. Niekada neplanavau tapti teatro autore, tik retsykiais nueidavau į spektaklius. Miunchene studijavau žurnalistiką ir filosofiją. Norėjau būti žurnaliste. Nuvykusi į Berlyną, ėmiau ieškotis darbo. Ir čia, visai atsitiktinai, viename iš barų radau padėtą skrajutę, kad Berlyno aukštojoje menų mokykloje pradedama dėstyti nauja disciplina – tai buvo studijos, kurių metu mokoma rašyti teatrui. Studijoms vadovavo profesorius Heineris Mülleris (1929–1995). Tiesą sakant, aš tikrai neketinau vėl studijuoti, neturėjau tam pinigų. Man rūpėjo įsidarbinti Berlyne. Tačiau suintrigavo profesoriaus Heinerio Müllerio asmenybė. Taigi, pamėginau stoti, ir man pavyko.

G. P.: Ar tai reiškia, kad iki to laiko Vokietijoje nebuvo ruošiami dramaturgai, ir Jūs papuolėte į pačią pirmąją bangą?

D. L.: Vokietijos Demokratinės Respublikos laikais Leipcige buvo būsimiesiems rašytojams (prozos autoriams) skirta disciplina. Tačiau rašyti teatrui iki to laiko tikrai niekas neruošė.

G. P.: Kaip manote, ar galima išmokti rašyti teatrui?

D. L.: Manau, kad tikrai reikia studijuoti sceninį rašymą, taip pat kaip dailininkams būtina studijuoti kompoziciją ar kitas disciplinas. Žinoma, reikia turėti tam tikrų gabumų, tačiau tam, kad galėtum rašyti teatrui, reikia išmokti paties amato, žinoti taisykles, kad vėliau galėtum jas laužyti. Taip mums sakydavo profesorius Heineris Mülleris, nors jo paskaitose pedagogikos, rodos, nė nebuvo. Šios legendinės teatro asmenybės paskaitą galima būtų įsivaizduoti taip: sėdima prie didelio butelio viskio ir tylima. O vienintelė užduotis, kurią jis mums, savo studentams, uždavė, skambėjo taip: „Nužudykite savo tėvą.“ Žinoma, scenoje (juokiasi). Kalbant rimtai, norintiems rašyti teatrui, patarčiau skaityti, daug skaityti, ir analizuoti kūrinius, gilintis į juos, aiškintis, taip pat duoti savo pjeses paskaityti aktoriams, režisieriams, kurie, žvelgdami iš savo pusės, galės pasakyti, ką daryti, ko nedaryti, kaip papildyti, patobulinti, ko galbūt atsisakyti. Tiesiog bus aiškiau, kuriuo keliu eiti ir kokių dalykų vengti, kad Jūsų kūrinį būtų galima pritaikyti scenoje.

G. P.: Jūsų atvykimas į Berlyną beveik sutapo su Berlyno sienos griūtimi. Ar tai padarė įtaką Jūsų kūrybai?

D. L.: Į Berlyną atvykau 1989 m., prieš griūnant sienai, ieškojau darbo ir tikrai negalvojau, kad politiniai įvykiai rutuliosis taip greitai. Pasikeitusi politinė situacija padarė įtaką, tačiau nepavadinčiau jos tiesiogine. Vis dėlto tie lūžiai, kurie vyko tuo metu mūsų šalyje, buvo tokie stiprūs, kad rašyti apie tai tiek man, tiek, manau, mano kolegoms kūrėjams, būtų buvę tiesiog neįmanoma. Tam, kad galėtum apie tokios svarbos įvykius prabilti menine kalba, reikia šiek tiek laiko, pažvelgti per atstumą. Visgi ši situacija paveikė, mat pasikeitė gyvenimo aplinkybės, kasdienybė. Tuo metu susiradau būstą, kuris buvo Leipcigo gatvėje, buvusios Rytų Vokietijos pusėje. Pro savo buto langą mačiau Berlyno sieną, šalia kurios tvyrojo savotiška Niekieno žemė. Aplink sieną radosi vis daugiau laisvų namų, kuriuos palikdavo buvę gyventojai, į jų vietą atsikeldavo kiti, tarp jų – daug dailininkų, menininkų. Gatvėje jie eksponuodavo savo kūrinius. Šioje zonoje duris atvėrė daugybė naujų barų, kavinių, vieni keitė kitus. Tai buvo savotiška nuotykių, netikėtumų vieta, kur kas vakarą galėdavai atrasti vis ką nors nauja, dar nematyta. Ne paslaptis, kad daugelis dalykų čia vyko nelegaliai, tačiau tuomet buvo toks laikas, tokia situacija, visa tai atrodė natūralu. Gyvenimas šioje aplinkoje buvo iš tiesų įdomi patirtis.

Antras labai svarbus momentas buvo tai, kad tuo metu į Berlyną dirbti atvyko daug jaunų režisierių iš buvusios Rytų Vokietijos teritorijos. Jų estetinis požiūris į teatrą buvo visiškai kitoks, nei mes buvome įpratę matyti. Jų kūryba buvo išties aukštosios kultūros apraiška.

G. P.: Kaip užsimezgė Jūsų ryšiai su režisieriumi Andreasu Kriegenburgu?

D. L.: Pirmą kartą išvydau Andreaso Kriegenburgo (g. 1963) spektaklį pagal kažkokio rusų autoriaus pjesę, kuri, išvertus pažodžiui, vadinosi „Teisiųjų miestas“. Kai atėjau į šį pastatymą, prie įėjimo sėdėjo apie trys dešimtys jaunų vaikinų, galbūt studentų, kurie vieningai mušė ritmą į benzino statines, ir visa tai vyko labai garsiai. Toks buvo pirmas įspūdis. Įžengusi į salę, nustebau dar labiau, mat čia nuo lubų iki pat scenos buvo įrengta savotiška čiuožykla – lyg vaikų žaidimų aikštelėse, ir aktoriai čiuožė ja į sceną, tuo pat metu vaidindami. Tačiau ir tai dar buvo ne viskas. Salėje nebuvo jokios šviesos. Nieko nebuvo matyti, tik girdėjosi aktorių balsai. Kiekvienas žiūrovas prie įėjimo gavo po rankinį žibintuvėlį. Taigi žiūrovai savotiškai buvo atsakingi už spektaklio apšvietimą. Režisierius reikalavo, kad aktoriai kalbėtų kiek įmanoma garsiau, kad žiūrovai norėtų juos apšviesti ir jaustų, kurioje pusėje, kurioje scenos vietoje jie yra. Tai buvo tikras chaosas. Iš tiesų niekas dorai nesuprato, kas čia vyksta, bet tai buvo nauja ir dėl to be galo įdomi patirtis. O aš iškart supratau, kad būtent su šiuo režisieriumi noriu dirbti.

G. P.: Ir kokia buvo toji pradžia? Ar Jūs pasiūlėte jam paskaityti savo pjeses?

D. L.: Ne, nedrįsau tiesiog prie jo prieiti ir išreikšti norą bendradarbiauti. Žiūrėjau į jį labai pagarbiai. Vis dėlto režisierius perskaitė mano pjesę „Olgos erdvė“ ir pagalvojo, kad norėtų susipažinti su šios pjesės autore. Tačiau tuo metu, deja, kontaktas neįvyko. Vis dėlto po dvejų ar trejų metų mudu susitikome Hanoverio teatre, kuris tuo metu buvo visiška provincija. Mano pjesę „Svetimi namai“ turėjo statyti kitas režisierius. Iš tiesų buvo susiklosčiusi nepavydėtina situacija: teatras užsakė pjesę, aš ją parašiau, buvo jau sumokėti pinigai, ir staiga... režisierius atsisakė ją statyti, nes, jo nuomone, kūrinys buvo tiesiog niekinis. Ir tuo kritiniu momentu ši pjesė pateko į rankas Andreasui Kriegenburgui. Jis iš karto atsiminė mane, kaip autorę, su kuria kadaise norėjo susipažinti, ir sutiko pastatyti šią pjesę. Nuo to laiko iki šiol mes sėkmingai bendradarbiaujame.

G. P.: Kaip manote, kodėl kai kuriems režisieriams Jūsų pjesės atrodo svetimos? Kodėl jie atsisako jas statyti? Ar tai lemia pjesių tematika?

D. L.: Nemanau, kad režisierių pasirinkimas susijęs su pjesių turiniu. Manau, kad tokią situaciją nulėmė tai, jog tuo metu nebuvo naujų autorių, režisieriai mūsų nepažinojo ir manė, kad viskas, ką mes darome, yra neteisinga. Tai buvo savotiškas kartų konfliktas. Dauguma režisierių buvo mano tėvų amžiaus. Jie žiūrėdavo į mus, jaunus dramaturgus, kaip į vaikus, nerimtai, manė, kad mes dar nieko nesugebam, todėl neverta kreipti į mus dėmesio. Reikia pasakyti, kad tuomet hierarchiniai santykiai teatre buvo labai paplitęs reiškinys.

G. P.: Kaip žiūrovai Vokietijoje reagavo į režisieriaus Andreaso Kriegenburgo pastatytus spektaklius pagal Jūsų pjeses?

D. L.: Kai pastatėme pirmąsias pjeses, žiūrovai labai sunkiai jas priėmė. Maža to – jie masiškai atsisakinėjo teatro abonementų (juokiasi)!

G. P.: Bet žinau, kad Jūs bendravote su žiūrovais, kviesdavote juos diskusijai po spektaklio premjeros?

D. L.: Tiesa. Pamažu tai tapo tokiu gražiu laiku, diskusijomis su žiūrovais – aiškindavome jiems, kodėl statomos tokios pjesės, kodėl pasirenkama būtent tokia estetinė forma. Juk iš pradžių žiūrovams atrodė, kad mes juos provokuojame, savotiškai norime iš jų pasijuokti. Kalbėdami, aiškindami, mes jiems sakydavome, kad jokiu būdu taip nėra.

G. P.: Kaip vyksta Jūsų darbas su režisieriumi Andreasu Kriegenburgu? Koks tas abipusis bendradarbiavimas? Juk tikrai ne visiems autoriams nusišypso laimė sutikti „savo“ režisierių.

D. L.: Iš tiesų tai yra didžiulė laimė. Manau, kad būtent šis bendradarbiavimas sudarė man galimybę radikalizuoti savo rašymą. Man padėjo žinojimas, kad yra režisierius, kuris tikrai pastatys mano pjesę. Dėl to man nereikėjo daryti nuolaidų tekstui, galėjau gana laisvai elgtis. Turiu prisipažinti, kad beveik niekada arba labai retai mąstydavau apie tai, ar mano tekstas tinka / pasiduoda vaidybai. Greičiau priešingai – dažnai mano kuriami tekstai prieštarauja teatrui, jo tradicijoms. Neretai suprantu, kad kuriu tekstus, kuriuos tampa vis sunkiau pritaikyti scenoje. Režisierius A. Kriegenburgas mėgsta tokius iššūkius. Tarp mūsų vyksta net savotiškos lenktynės – sakau jam, kad vis tiek kada nors parašysiu tokią pjesę, kurios jis nesugebės pastatyti (juokiasi). Vis dėlto tai nėra žaidimas, vienatikslis reiškinys. Tai mėginimas atrasti naują braižą, naują formą, rašymo būdą. Kalbėdama apie G. Varno interpretaciją, turiu pasakyti, kad šio režisieriaus darbe man patinka tai, jog jam tie mano tekstų iššūkiai yra priimtini, jis juos interpretuoja scenoje, naudadamasis tam tikrais epiniais elementais.

G. P.: Kaip gimė pjesė „Pabaigos ugnis“? Gal galite apibūdinti, kaip apskritai gimsta Jūsų kuriamos pjesės?

D. L.: Mano kūriniai atsiranda labai skirtingai. Dažnai tai – toks sudėtingas procesas, kurį man pačiai sunku paaiškinti. Kalbant apie „Pabaigos ugnį“, šios pjesės pradžia buvo pranešimas laikraštyje apie berniuko Edgaro mirtį. Ilgai šią informaciją nešiojausi savyje ir stengiausi parašyti kūrinį, kurio centras būtų ši berniuko mirtis ir žmonės, kurie su tuo vienaip ar kitaip susiję, bet ilgą laiką man nepavyko. Tuo metu man rūpėjo ir dar vienas klausimas: kaip su savo gyvenimais tvarkosi kariai, grįžę iš karo zonų, tokie kaip Rabė, bet vien apie tai rašyti taip pat nenorėjau. Galiausiai man kilo mintis šiuos dalykus sujungti į vieną kūrinį ir pagaliau man pavyko baigti pjesę.

G. P.: Visi Jūsų sukurtos pjesės personažai yra vienaip ar kitaip traumuoti dar iki to lemtingo įvykio – avarijos, kurios metu žuvo aštuonmetis berniukas Edgaras. Panašu, kad savęs priėmimo mechanizmas šiuose žmonėse yra visiškai sulūžęs. Ar tokių personažų subūrimas – sąmoningas žingsnis, ar tai nutiko nevalingai?

D. L.: Manau, kad toks yra gyvenimas. Pasaulyje tikrai nėra daug laimingų biografijų (klausiamai žiūri)...

G. P.: Kas Jums svarbiausia rašant pjesę ir galiausiai – realizuojant ją teatro scenoje?

D. L.: Scenoje aš noriu perteikti vieną gyvenimo iškarpą – kad čia būtų sukurta savotiška maža Visata, kuri gali egzistuoti pati savaime. Noriu, kad scenoje būtų parodytas labai koncentruotas tam tikras atskirų žmonių gyvenimo fragmentas.

G. P.: Kaip Jums patiko režisieriaus Gintaro Varno inscenizacija?

D. L.: Man labai patinka G. Varno inscenizacijos dėl to, kad jis sukuria scenoje savo pasaulį, kokio aš net neįsivaizdavau rašydama pjesę. Labai džiaugiuosi šiuo rezultatu, nes šiuose spektakliuose sukurtas savitas pasaulis, kuris gali egzistuoti pats savaime, o toks ir yra mano tikslas.

G. P.: „Pabaigos ugnis“ pradedama visų personažų pasirodymu, pabaigiama taip pat dar sykį suburiant draugėn visus. Kodėl Jums atrodo reikalingas tas bendruomeniškumas, „Mes“ balsas?

D. L.: Pirmiausia aš norėjau panaudoti kitokias priemones nei antikiniame pasakojime. Štai Homero „Ilijadoje“ ar „Odisėjoje“ yra vienas pasakotojas, iš kurio „išauga“ kiti personažai. Mano pasakojime yra atvirkščiai – pradedama nuo daug personažų ir galiausiai susitelkiama į vieną. Kai kurie personažai yra jau mirę, kiti – gyvi. Mirusiųjų ir gyvųjų balsai susilieja į vieną skambesį. Bet tai nėra balsų choras, tai individualus kalbėjimas – kiekvienas pasakoja savo istoriją. Kalbėdami personažai nėra tikri dėl to, ką sako, ar teisingai viską atsimena ir supranta, dėl to pjesėje jie vienas kitą taiso, papildo. Nėra savotiško teisybės taško – tai tėra bandymas papasakoti, kaip galbūt galėjo būti, atsitikti. Teisybė yra, ji prasišviečia, dedant sluoksnį po sluoksnio skirtingų žmonių patirtis. Spektaklio eigoje dingsta dialogai, monologai, lieka tik vientisa pasakojimo srovė, kai tampa neaišku, o galiausiai – ir nebesvarbu, kas kalba.

G. P.: Ar galėčiau paklausti, ką Dea Loher rašo dabar?

D. L.: Dabar rašau operai (rež. G. Varnas suklūsta). Tai kartu ir užsakymas, ir mano pačios noras išmėginti naują žanrą.

G. P.: Dėkoju už pokalbį ir už tai, kad atvykote pasidalyti savo mintimis premjeros dienomis Lietuvoje, Vilniuje, Valstybiniame jaunimo teatre.

*

Režisieriaus Gintaro Varno komentaras:

Daugeliui yra žinoma, kad mano santykis su šiuolaikine dramaturgija nėra labai teigiamas, išskyrus keletą išimčių, tarp kurių:Dea Loher, Jeanas-Lucas Lagarce’as ar ankstesnės kartos atstovas Tankredas Dorstas. Nelabai mėgstu šio laiko, manau, turėjau gimti kitame amžiuje. Nemėgstu šiuolaikinio griaunančio rašymo, keiksmažodžių lavinų. Man nuo jų darosi nejauku. Manau, kad teatras vis dėlto yra ne tarpuvartė, ne turgavietė, čia ne vieta gatvės kalbai. Dea Loher pjesės mane iš tiesų žavi. Ji nėra labai linksma autorė (juokiasi). Ir aš nesu labai linksmas žmogus (juokiasi). Bet mane žavi jos pjesių kalba. Galvoju, kad, rašydama „Pabaigos ugnį“, autorė pasiekė viršūnę. Tai kūrinys, kurį juokaujant galima būtų pavadinti „pasidaryk pats“ pjese. Yra daugybė vietų, kur visiškai neaišku, kas ką sako, – ištisi puslapiai niekam nepriklausančio / nepriskirto teksto. Ta savotiška epinė poezija šiame tekste mane labiausiai ir patraukė. Šią pjesę stačiau, norėdamas įrodyti, kad šiuolaikinė dramaturgija nebūtinai turi būti parašyta gatvės kalba su tom keiksmažodžių lavinom. Taip, pjesė yra liūdna, bet labai graži ir poetiška. Statyti ją buvo tikrai nelengva, pradžioje buvo net baisu. Aktoriams teko tikrai nelegva užduotis, bet jie susitvarkė, ir netgi liko patenkinti (juokiasi).

Pjesėje „Pabaigos ugnis“, kaip ir kitose autorės pjesėse, ryškios kaltės, atsakomybės, savęs priėmimo temos. Manau, kad būtų labai gerai, jeigu žiūrovai, atėję į šį spektaklį, pajustų tam tikrą temų polifoniją. Visgi turbūt galėčiau pasakyti, kad naikinimo pradas, slypintis mumyse, yra dominuojanti šios pjesės tema.

Kai susitinkam su Dea Loher, aš pastebiu, kad jos pjesės yra parašytos per anksti. Tai rodo autorės pranašystės dovaną. Kaip ir viena iš „Pabaigos ugnies“ veikėjų – Zuzanė, – kuri dar pjesės pradžioje pasako viską, kas bus pabaigoje...

Užrašė Kristina Noreikienė, Valstybinio jaunimo teatro specialistė ryšiams su visuomene

Nuotraukų autorius Gintautas Beržinskas

Už paramą statant spektaklį „Pabaigos ugnis“ bei galimybę pasikviesti dramaturgę Dea Loher į Lietuvą esame dėkingi Lietuvos kultūros tarybai ir Goethe’s institutui Vilniuje. Už vertimą dėkojame vertėjai Auksei Bruverienėi.