Naujienos

"Vyšnių sodas" sužavėjo Baltarusijos teatro kritikus

2015. 12. 10.

Šį rudenį režisieriaus Algirdo Latėno spektaklis „Vyšnių sodas“ dalyvavo Bresto (Baltarusija) tarptautiniame teatro festivalyje „Baltas bokštas“ („Белая вежа“). Bresto žiūrovai tiesiog dievina Algirdą Latėną. Todėl visi šio režisieriaus projektai Breste būna anšlaginiai. O Lietuvos Valstybinis jaunimo teatras, kuriam A. Latėnas vadovauja jau nuo 1997 metų, triskart yra laimėjęs pagrindinius tarptautinio teatro festivalio „Baltasis bokštas“ prizus.

Festivaliui pasibaigus, pasirodė net kelios recenzijos apie lietuvišką spektaklį. Dalinamės teatro kritikų įspūdžiais spaudoje.

Regioninis Bresto laikraštis „Aušra“ („Заря“)

2015 09 23

Lietuvos Valstybinio jaunimo teatro iš Vilniaus spektaklis „Vyšnių sodas“ buvo pats vėlyviausias festivalio „Baltasis bokštas“ („Белая вежа“) programoje. Prasidėjęs 20 val., jis pasibaigė likus pusvalandžiui iki vidurnakčio. Gali būti, kad būtent dėl šios priežasties kai kurie žiūrovai nesiryžo įsigyti bilietų į komediją pagal A. P. Čechovo pjesę. Tiems, kurie vis dėlto atėjo, tos trys su puse valandos prabėgo kaip viena akimirka.

<...>

Pavadinęs „Vyšnių sodą“ komedija arba farsu, pjesės autorius privertė režisierius ir kritikus permąstyti pačią humoro esmę. Štai ir lietuvių pastatyme buvo panašu į tai, kad personažai „laužo“ komediją. Iš tikrųjų priešais mus skleidėsi žmogaus gyvenimo tragedija.

Neįmanoma neužjausti dvarininkės Liubovės Ranevskajos dėl to, kad jos gyvenimas prabėgo veltui. Aktorė Viktorija Kuodytė labai jautriai ir subtiliai perteikė moters tarsi „ne iš šio pasaulio“ būseną. Ji gali akimirksniu iš prašmatnios damos virsti trapiu, bejėgiu padaru. Aktorė tai užsilipa ant kojūkų, tarsi stengdamasi pakilti virš visko ir pirmiausia – virš savo problemų, tai trokšta pasislėpti nuo visko savo vaikystės pasaulyje. Netekusi nuosavybės, ji nusirengia beveik visus drabužius ir netgi nusiima peruką. Ir štai moteris, kuria visi žavėjosi, draba kaip epušės lapas...

„Ranevskaja man – saulė, ji sukūrė aplink save mažą pasaulėlį, kur atvažiuodavo iš universiteto, kur vyko paskaitos, kur buvo kultūra, o paskui nieko neliko. Be šios saulės nieko nebėra“, – sako spektaklio režisierius Algirdas Latėnas.

„O aš pirmiausia pastebėjau tragišką Lopachino figūrą. Režisieriui Ranevskaja buvo saulė, o man ji – ne visai tokia, – pažymi teatro kritikė Nadežda Buncevič. – Tokia ji buvo savo iliuzijose. Jos vidinė prigimtis pasimato, kai ji nusirengia drabužius. Kažkas drebančio ir bjauraus! Neatsitiktinai daugelis herojų spektaklyje nurengiami. Bet, pavyzdžiui, Lopachinas lieka toks, kaip visada. Taip, visuomenė jo nepriima. Jis pasirodo, bet yra ignoruojamas. Ir jam nuosavybės su vyšnių sodu įsigijimas – tai ne mėginimas pralobti bet kokia kaina, peržengiant per viską, o dar viena galimybė pagaliau atkreipti į save dėmesį. Ir Ranevskaja tai padaro, bet žiūri ne į jį, o per jį žvelgia į savo vyšnių sodą.“

Spektaklio scenografija labai skurdi, bet joje „žaidžia“ viskas. Jeigu matome muzikos instrumentus, tai jie ne tik skamba, bet ir sukelia tam tikras asociacijas: kontrabosas – įtemptos stygos simbolis, fleita – kvėpavimo ir t. t. Beje, apie muziką. Nuo žiūrovų norisi paspausti ranką kompozitoriui Algirdui Martinaičiui už šimtaprocentinį temos išpildymą – pataikyta į dešimtuką. Čia viena melodija skamba daugybę kartų visiškai skirtingai, kiekvienoje situacijoje sukurdama tikslią nuotaiką, jauseną! 

Aktorių iš Vilniaus meistriškumas taip pat vertas paties aukščiausio įvertinimo. Labai tikslus, jautrus psichologinis darbas! Pavyzdžiui, Emilija Latėnaitė-Beliauskienė (Ania) pribloškė meno mylėtojus ir vertintojus savo gebėjimu beviltiškumą perteikti per juoką. Ir taip galima kalbėti apie kiekvieną!

„Artistai fantastiški! Aš išvydau vertikalų špagatą ir palyginau jį su nerangiomis arabeskomis baleto spektaklyje „Vėjas“, kuriame vaidino baleto artistai. O čia dramos aktoriai taip lengvai sklando po sceną!“ – pastebi teatro kritikė Nadežda Buncevič.

„Vyšnių sodas“ – tai spektaklis apie neišvengiamumą. Žmogui norisi pakeisti likimą, jis stengiasi, tačiau jo lemtis jau apspręsta, – „Aušros“ žurnalistui paaiškino spektaklio režisierius Algirdas Latėnas. Tai baisus dualizmas. Žinai, kad kitaip negalima, bet vis tiek kažką darai. Tada ir atsiranda kažkas trečia – kažkoks dūmelis, rūkas... Jei trini save švitriniu popieriumi, tau skauda, bet oda ima šviesėti. Tai tikras skausmas. O dulkės nuo trynimo ir sukuria tą „trečią“, kurį galima pamatyti tikriausiai tik kituose tavo pasirodymuose. O jeigu mes nugyvename tik tą vienintelį gyvenimą, vardan ko tada išvis gyvename?“

„Tai tragiškas spektaklis, slypintis už išorinės komedijinės fantasmagorijos. Centre – nelaimingos moters likimas, – įspūdžiais pasidalijo Baltarusijos literatūros ir meno kritikų sąjungos pirmininkas Ričardas Smolskis. – Kojūkai, kuriuos mes matome spektaklyje, – sėkmingas režisūrinis sprendimas. Ranevskaja, stovėdama ant kojūkų, pamėgino nugyventi visą gyvenimą, tačiau tokiu būdu galima tik trumpai žvilgtelėti į horizontą. O gyventi reikia tvirtai abiem kojomis stovint ant žemės. Čia ir slypi šio spektaklio problematika, prasmė, interesas. „Vyšnių sodas“ – tai spektaklis, kuris pažadina emocijas, priverčia susimąstyti: kokia gi yra tikroji gyvenimo prasmė? Į tai aš atsakau: gyvenimo prasmė – tai pats gyvenimas, kaip ir jo džiaugsmai, ir laimė.

Nepaisydamas iš tiesų tragiškų savo herojų likimų, A. Čechovas vis dėlto paliko šviesesnės, geresnės ateities viltį. Todėl pjesės autorius ir pritraukia viso pasaulio teatro režisierių dėmesį: jis suteikia galimybę pakalbėti apie žmogiškojo charakterio esmę. O esmė viena: kiekvienas nori būti laimingas, tik ne visiems tai pavyksta.

Beje, Vilniuje savo „Vyšnių sodą“ Algirdas Latėnas pristatė vos prieš metus. Primename, kad 2003 m. Bresto akademinio dramos teatro scenoje režisierius pastatė spektaklį „Dėdė Vania“. A. Čechovas šio režisieriaus kūryboje užima ypatingą vietą, įkvėpdamas vis naujiems darbams. Ką gi rusų dramaturgas kitąsyk atvers talentingajam kūrėjui – laikas parodys. Tikimės, kad kituose „Baltojo bokšto“ festivaliuose išvysime daugiau naujų režisieriaus Algirdo Latėno darbų.

Tomin.by

2015 09 17

Tamara Tiborovskaja

Šiemet teatras į Brestą atvežė savo „Vyšnių sodą“, pastatytą pagal to paties pavadinimo A. Čechovo pjesę. Komedijos premjera įvyko 2014 metais.

Spektaklio trukmė – 3 valandos ir 30 minučių. Daug, tačiau režisieriui ir aktoriams pavyko išlaikyti įtampą ir žiūrovų dėmesį, užgniaužus kvapą stebint viską, kas vyksta scenoje.

Spektaklis vyko lietuvių kalba, su titrais. Tai, žinoma, sukelia tam tikrų nepatogumų. Tačiau ausinių Europa jau seniai atsisakė. Šį kelią pasirinko ir festivalio „Baltasis bokštas“ organizatoriai.

„Vyšnių sodas“ – vienas žymiausių teatro kūrinių. Jo interpretacijų tiek daug, kad sunku vienareikšmiai įvardyti, ką iš tikrųjų A. Čechovas norėjo pasakyti šia pjese, žvelgdamas į XX a. pradžios publiką.

Teatro istorikai pripažįsta, kad A. Čechovas buvo vienas iš sunkiausiai suprantamų Rusijos rašytojų.

Įvardydamas „Vyšnių sodą“ kaip komediją ar netgi farsą, dramaturgas tuo pačiu daugelį režisierių ir kritikų privertė permąstyti pačią humoro esmę. Ši pjesė visada traukė pačius įvairiausius, skirtingiausius kūrėjus savo neatspėjamumu, neįmenamumu.

Savo požiūrį į šį A. Čechovo kūrinį žiūrovams pristatė ir Algirdas Latėnas, kuris iki „Vyšnių sodo“ jau yra pastatęs A. Čechovo „Žuvėdrą“ (1991), „Ivanovą“ (1996) ir „Dėdę Vanią“ (2005).

„Vyšnių sode“, kaip ir ankstesniuose pastatymuose, A. Latėnas ieško ir randa temas, aktualias šiuolaikiniam pasauliui. Jis stebina savitu pjesės matymu, perteikimu.

Spektaklio pradžioje norisi užsimerkti, kai scenoje iš pradžių vien su trumpikėmis, o vėliau – ir be jų pasirodo vienas iš personažų. Žiūrovai čia taip pat pamatė netikėtus Ranevskajos, Lopachino, Veros, Jašos ir Duniašos įvaizdžius...

Seno dvaro atmosfera scenoje sukurta, naudojant minimalų kiekį dekoracijų. Čia iš užsienio ir atvažiuoja dvaro šeimininkė Ranevskaja, ir nuo šio momento pjesės siužetas ima sparčiai plėtotis.

 

„Vakarinis Brestas“

2015 09 18

„Baltasis bokštas“. Spektaklis „Vyšnių sodas“

<...> Nuostabūs režisūriniai atradimai. Spektaklio pradžia – tiesiog simbolizmo perlas. Sceną ir salę skiria perregima uždanga. Už šios širmos neutraliai apsirengę artistai tarsi per stiklą „veržiasi“ pas žiūrovus. Remiasi į uždangą rankomis, stengiasi įžiūrėti, kas slypi už jos. Jie gyvi, atsigręžę į mus, gyvuosius.

<...> Tikriausiai pati stipriausia scena – kai Ranevskaja sužino apie nuosavybės pardavimą. Vienas po kito nuo jos krinta įmantrūs apdarai. Nuo galvos ji nusiima net ir prašmatnią šukuoseną, kuri, pasirodo, besąs perukas. Herojė lieka tarsi nuoga, sėdėdama kelius prisitraukia prie smakro ir ima virpėti. Menkas, suvargęs padarėlis, kurį iš naujo moko vaikščioti nedrebinant kelių...