Naujienos

V. KUKLYTĖ: „SPEKTAKLYJE APIE KAKĘ MAKĘ SVARBIAUSIA – ŠILUMA IR ARTUMAS“

2015. 12. 01.

Šiemet, kaip ir pernai, prieš šv. Kalėdas, Valstybinis jaunimo teatras mažuosius žiūrovus pradžiugino jau antruoju spektakliu apie Kakę Makę – vieną populiariausių personažų iš spalvingųjų ir nuotaikingųjų Linos Žutautės knygelių. Šį kartą teatras vaikus pakvietė į premjerą pagal naujausią Linos Žutautės knygelę „Kakė Makė ir pavogtas laikas“. Spektaklį, kaip ir praėjusį kartą, režisavo Virginija Kuklytė, o pagrindinį – Kakės Makės – vaidmenį sukūrė taip pat vaikams jau pažįstama aktorė Dalia Morozovaitė. Taip pat vaidina aktoriai: Aušra Pukelytė, Giedrius Arbačiauskas, Ignas Ciplijauskas, Aleksas Kazanavičius, Simonas Storpirštis ir Šarūnas Gedvilas. Scenografiją kuria teatro dailininkas – butaforas Simonas Dūda, kostiumus – Vita Eidimtaitė, choreografiją ruošė aktorė ir šokėja Sigita Mikalauskaitė. Spektaklio kompozitoriai – Eglė Sirvydytė ir Martynas Gailius.

Nepaprastai didelis spektaklio populiarumas, nuoširdūs mažųjų žiūrovų ir jų tėvelių prašymai tęsti Kakės Makės nuotykius bei ką tik pasirodžiusi nauja (jau penktoji!) Linos Žutautės knygelė, paskatino sukurti antrąjį spektaklį, kuriame mėginama atsakyti į klausimą – kurgi dingsta laikas, kad jo lieka vis mažiau, o kartais – ir visai nepakanka? Apie naująjį spektaklį dingusio laiko beieškant režisierę Virginiją Kuklytę kalbina Valstybinio jaunimo teatro specialistė ryšiams su visuomene Kristina Noreikienė.

Pirmiausia leiskite pasveikinti Jus su ką tik įvykusia gražia premjera! Tikriausiai kurti antrąjį spektaklį apie Kakę Makę buvo ne ką mažesnis iššūkis, nei kurti pirmąjį. Iš pradžių buvo svarbu pateisinti mažųjų žiūrovų lūkesčius, sukuriant personažus, kuriuos jie iškart atpažintų ir pamiltų taip pat, kaip knygelėse matytus. O dabar, po milžiniškos pirmojo spektaklio sėkmės, laukė naujas iššūkis, atsakomybė sukurti tokį pat spalvingą, įdomų, įtraukiantį vaidinimą, nenuviliant žiūrovų, kurie iš tiesų jau žino, ko tikėtis, ir ateina į teatrą, turėdami viziją, lūkesčių?

Iš tiesų praėjusiais metais sukurtas spektaklis pagal dvi Linos Žutautės knygeles – „Kakė Makė ir Netvarkos nykštukas“ bei „Kakė Makė ir svajonių gimtadienis“ – sulaukė tokio didelio dėmesio, kad frazės iš vaidinimo virto savotišku teatro bendruomenės folkloru, o daineles skanduodavo visas personalas – pradedant techniniais darbuotojais, baigiant vairuotoju... Todėl kurti antrąjį spektaklį apie Kakę Makę buvo ir būtinybė, ir iššūkis – ne tik dėl to, kad norėjosi sukurti ne prastesnį spektaklį, bet ir todėl, kad šį sykį siekiau sukurti kiek kitokį vaidinimą – skirtą visai šeimai. Žinoma, abiejų spektaklių žanras, vaidyba, stilistika panašūs, tačiau iš tikrųjų negalėčiau jų lyginti, pasakyti, kuris, mano nuomone, labiau pavykęs. Man jie – visiškai skirtingi. Antrasis spektaklis yra skirtas labiau visai šeimai, nei tik vaikams, nes čia gvildenamos problemos liečia ir suaugusiuosius. Norisi, kad jie išgirstų šią „žinutę“.

Nuo pirmojo spektaklio praėjo lygiai metai. Kaip per šį laikotarpį pasikeitė / užaugo pati Kakė Makė?

Mes juokaujame, kad pernai Kakei Makei buvo penkeri, o šiemet – jau penkeri su puse... Jeigu kasmet, prieš šv. Kalėdas, statytume po naują spektaklį apie Kakę Makę, tai, žiūrėk, ir jos vestuvių sulauktume... Galbūt gimtų spektaklis, pavadinimu „Kakė Makė ir pirmasis bučinys“?.. (juokiasi)

Šį kartą spektaklyje paliečiate itin aktualią šiomis dienomis temą – laiko stoką ir tas taip skausmingai ir drastiškai mąžtančias akimirkas, kurias šiuolaikiniai tėvai, seneliai skiria savo vaikams, anūkams, galiausiai – vienas kitam...

Šis spektaklis – tai „žinutė“, savotiškas pavojaus skambutis, moralas mums, suaugusiesiems, kviečiantis susimąstyti, atsigręžti į savo vaikus, vienam į kitą, pakelti galvas nuo kompiuterių ir išmaniųjų telefonų, atsitraukti bent trumpam nuo namų ruošos ir, tarkime, paskaityti vaikui knygą, pažaisti su juo ar rasti laiko atsakyti į pačius netikėčiausius jo klausimus. Juk iš tiesų, jei neskiri vaikui pakankamai laiko, jeigu jo neišklausai, vėliau gali būti per vėlu, tą ryšį tarp tėvų ir vaikų atkurti gali būti labai sunku...

Iš tiesų, kiek kartų mes pasakome: „Neturiu laiko!“ Laiką iš mūsų atima technologijos, namų ruoša, darbai… Tarkim, Kakės Makės tėtis nuolat palinkęs prie kompiuterio, nors nieko labai svarbaus ar rimto neveikia. O mama vaizduojama tokia, kuri net namuose vaikšto pasipuošusi raudona suknele, pasidariusi šukuoseną, atseit, viską spėjanti, tačiau galiausiai ta laiko stoka ir ją „prikerpa“.

Man patinka, kad Kakė Makė – absoliučiai šiuolaikinis vaikas, tačiau nė vienoje knygelėje ji nesinaudoja technologijomis – nei išmaniuoju telefonu, nei planšetiniu kompiuteriu... Labiau nei šių dalykų jai reikia mamos, tėčio, močiutės, net šunelio Čiūčios dėmesio. Tas edukacinis knygelių aspektas man labai patinka.

Spektaklyje daugybę kartų girdime, kaip tėtis, mama, močiutė Kakei Makei sako: „Pasėdėk.“ Kaip dažnai iš tiesų vaikams tai sakome! O juk ką veikti vaikui ramiai sėdint? Jam amžinybę trunka tas „trumpai“, „tuojau“, „minutėlę“ ir pan.

Spektaklyje veikia visa šeima. Rodos, viskas būtų gerai, tačiau juntamas nutolimas, susvetimėjimas tarp visų šeimos narių, kurių kiekvienas tarsi gyvena savame pasaulyje: mama paskendusi namų ruošos darbuose, tėtis nuolat palinkęs prie kompiuterio, netgi močiutė labiau susirūpinusi arbatos gėrimu ir jaunystės atsiminimų narpliojimu su draugėmis, negu anūke...

Kurdami šį spektaklį, mes nenorėjome rodyti idealios šeimos, kurioje niekas nesipyksta, nėra jokių problemų, niekas neliūdi, nesijaučia vienišas ir t. t. Norėjome sukurti realią šeimą, kurioje, kaip ir kitose, visko pasitaiko. Tačiau ieškojome vaidybos priemonių, kuriomis būtų galima perteikti konfliktą. Juk niekam neįdomu 10 minučių žiūrėti, kaip scenoje personažai pykstasi. Vaikui svarbu parodyti savotišką konflikto užuominą, o tada pateikti sprendimo būdą. Todėl šiame spektaklyje, nors išties visi yra užsiėmę savais reikalais, ir net močiutė neturi laiko, nors tėtis su mama ginčijasi, visgi tie „neigiami“ dalykai pateikiami juoko forma, žaidžiant, savotiškai erzinant vienam kitą. Svarbu, kad vaikas jaustų, jog, kad ir kas nutiktų, šeimos nariai myli vienas kitą.

Spektaklyje vaidina beveik ta pati aktorių komanda, kaip ir praėjusį kartą. Tikriausiai kūrybinė grupė jau susigyvenusi su Kake Make, o nauji aktoriai įnešė kitų spalvų, praturtino spektaklį savomis įžvalgomis?

Spektaklyje vaidina nauji aktoriai: Aleksas Kazanavičius, Aušra Pukelytė ir Simonas Storpirštis bei jau pernai Kakės Makės istoriją mažiesiems žiūrovams perteikę Jaunimo teatro aktoriai Giedrius Arbačiauskas, Ignas Ciplijauskas, Dalia Morozovaitė bei kviestinis trupės „Degam“ aktorius Šarūnas Gedvilas. Smagu, kad aktorių kuriami personažai – labai šilti. Iš tiesų kiek šilumos, nuoširdaus darbo, atsidavimo aktoriai „atsineša“, tiek šilumos įgyja ir pats spektaklis. Šį kartą darbas buvo tikrai labai nuoširdus, šiltas, daug diskutavome su aktoriais, kurie dalijosi asmenine patirtimi, pasakojo savo šeimų istorijas. Pavyzdžiui, Aleksas su Aušra dalijosi ne tik linksmais atsiminimais apie vaikus, bet ir pasakojo apie šunį, jo reakcijas – tai labai pravertė kuriant šuniuko Čiūčios personažą. Kakės Makės personažą sukūrusi aktorė Dalia Morozovaitė taip pat daug savo pačios vaikų reakcijų panaudojo, perkeldama jas į sceną. Gražus buvo aktorių noras dirbti prie šio spektaklio. Tarkim, Simonas Storpirštis, pamatęs pirmąjį „Kakės Makės“ spektaklį, išreiškė norą vaidinti antrajame, nors tuomet apie antrąją dalį dar nė nekalbėjome. Manau, kad toks nuoširdus aktoriaus noras turi būti išgirstas.

Spektaklyje nemažai muzikos, šokio, žaidimo elementų. Visa tai išties svarbu, kuriant spektaklį vaikams. Kaip Jums atrodo, kas svarbiausia, statant spektaklį patiems mažiausiems žiūrovams?

Kuriant spektaklį pagal paveikslėlių knygą, mums buvo svarbu ne perkelti paveikslėlius į sceną, nes tokiu atveju teturėtume statišką vaizdą, o suteikti šiems paveikslėliams gyvybės, aktorių pagalba sukurti realias, gyvenimiškas situacijas, kuriose mažasis žiūrovas atpažintų save.

Ikimokyklinio amžiaus vaikams labai svarbūs pakartojimai. Vyresniems vaikams pakartojimai keltų nuobodulį, spektaklis įgytų monotonijos, o mažiesiems žiūrovams tų pakartojimų labai reikia. Tarkim, spektaklio metu aktoriai dainuoja dainelę ir šoka šokį, kurį vis pakartoja, ir nejučia tuos judesius ir žodžius pradeda kartoti salėje sėdintys vaikai. Tokiu būdu jie savotiškai įstraukia į veiksmą, tampa neatskiriama jo dalimi.

Kitas labai svarbus dalykas, kuriant spektaklį tokiems mažiems žiūrovams, yra vizualumas: spalvos, judantys, objektai – kad būtų kuo mažiau monotonijos. Šiuolaikiniam vaikui net ir keletą minučių išlaikyti dėmesį jau yra iššūkis. Todėl reikia nuolat galvoti, kaip tą mažųjų dėmesį patraukti, išlaikyti, kuo juos nustebinti, sudominti, tuo pačiu – neišgąsdinti. Svarbu, kad vaikas įsitrauktų į spektaklio veiksmą, kad čia gvildenama tema jį paliestų, suvirpintų širdelę.

Manau, nereikia bijoti to, kad teatro spektaklis kuriamas pagal populiariąją vaikų literatūrą. Juolab kad temos, kurias knygelių autorė gvildena, yra aktualios ir tikrai svarbios kiekvienam mažyliui. Spektakliuose vaikams nėra kovos tarp tradicinių ir populiarių dalykų. Vaikas – kur kas akylesnis žiūrovas, nei suaugusysis. Vaikai spektaklio metu garsiai komentuoja, reiškia savo nuomonę, jie yra atviri ir nuoširdūs. Jeigu spektaklis jiems bus nuobodus, neaiškus, per daug sudėtingas, pilkas ar neaktualus, vaikai taip ir pasakys – nuobodu. Ir kitą kartą atsivesti juos į teatrą bus sunkiau. Beje, aktoriams tos vaikų reakcijos labai padeda. Girdėdami mažylių replikas, jie permąsto savo veiksmus, tobulina vaidmenį.

Šiame spektaklyje ypatingai svarbus vizualinis sprendimas – scenografija, kostiumai. Juk į sceną perkeliamas paveikslėlių knygos pasaulis. Scenografiją šį kartą kūrė Valstybinio jaunimo teatro dailininkas – butaforas Simonas Dūda. Tai jo, kaip scenografo, debiutas. Kostiumų dailininkė – Vita Eidimtaitė. Kokia užduotis jiems buvo keliama?

Iš tiesų šiame spektaklyje Simonas Dūda debiutavo kaip scenografas. Jis pats pasisiūlė sukurti scenografiją – aš tuo labai apsidžiaugiau, nes kai žmogus pats labai nori, žinai, kad rezultatas bus tikrai geras. Kuriant pirmąjį spektaklį apie Kakę Makę, Simonas dirbo kaip butaforas, gamino daiktus, reikalingus scenai apipavidalinti. O šį kartą jis išties entuziastingai kūrė laikrodžius, iš kurių vienas net buvo su gegute (!), puodą su dešrelėmis, visas dekoracijas. Ir visa tai – rankų darbo!

Japonų teatro režisierius, rašytojas ir filosofas Tadashi Suzuki (g. 1939), kurio teatre man teko stažuotis, įsitikinęs, kad labai svarbu, jog kuriant spektaklį kuo daugiau visko būtų padaryta kūrybinės komandos rankomis: tiek scenografija, tiek kostiumai – kuo daugiau rankų darbo bus įdėta, tuo šiltesnis, įtikinamesnis bus spektaklis. Galima sakyti, kad ši japonų režisieriaus mintis atsispindi ir mūsų kūrybinės komandos darbe, mat tiek scenografija, tiek aktorių kostiumai buvo kuriami išskirtinai rankomis. Kostiumininkė skaičiavo langelius ant Kakės Makės kombinezono, gilinosi, kokiu eiliškumu jie išdėstyti – kad viskas būtų autentiška, taip, kaip knygelių autorės Linos Žutautės sukurta, sumanyta.

Kai kurias detales, pavyzdžiui, šaldytuvą, drakoną padėjo sukurti „Lėlės“ teatro meistrai. Kadangi personažai į sceną perkelti iš paveikslėlių knygos, vaikai juos labai įsimena, žino, kaip jie turi atrodyti. Todėl smagu stebėti, kaip staiga koks akylesnis trimetis žiūrovas pastebi, kad drakonas apsiavęs... tėčio batais! Tuomet jis jaučiasi esąs protingesnis už aktorius, kuriems jo nepavyko apgauti (juokiasi). Tokie atradimai mažajam žiūrovui yra labai svarbūs.

Kaip manote, kur slypi Kakės Makės populiarumo paslaptis?

Galbūt viena iš Kakės Makės populiarumo priežasčių galėtų būti ta, jog lietuviškų paveikslėlių knygelių iš tiesų nėra labai daug. Taigi, autorė Lina Žutautė užčiuopė tą aukso gyslą, rado nišą ir puikiai ją išnaudojo, sukurdama tikrai labai patrauklias, gražias, o kartu ir aktualias temas gvildenančias knygeles ikimokyklinio amžiaus vaikams. Šiose knygelėse patys paveikslėliai jau savotiškai pasakoja istorijas. Visos knygelės turi labai stiprią, aktualią problemą: netvarką, tamsos baimę, norą, kad į gimimo dieną ateitų monstrai, laiko neturėjimą, tėvų dėmesio stoką, vaiko nesiklausymą ir t. t. Manau, kad mažuosius skaitytojus „užkabina“ ta autorės paliečiama šiuolaikiniam vaikui opi, jautri tema. Šiose knygelėse vaikai atpažįsta save, savo aplinką, kasdienes jiems patiems nutinkančias situacijas, kylančius klausimus, problemas... Manau, „Kakės Makės“ fenomenas slypi tame, kad autorė sugebėjo šias temas, kurios neretai pasimeta, paskęsta kasdienybėje, ištraukti, patraukliai, žaismingai pateikti. Be to, smagu tai, kad knygeles apie Kakę Makę vienodai užsidegę skaito tiek berniukai, tiek mergaitės.

Tikriausiai sulaukiate klausimo, ar nevertėtų Kakės Makės perkelti į Didžiąją sceną?

Ir ne tik į Didžiąją teatro sceną, bet netgi į „Siemens“ areną! Iš tiesų pernai pavasarį mėginome rodyti spektaklį Didžiojoje scenoje, tačiau tuomet nebelieka tos šilumos, artumo jausmo, vaikai įsivelia į diskusijas, salėje jaučiamas nuolatinis alasas... Galiausiai – juk spektaklis skirtas ikimokyklinio amžiaus vaikams. Įsivaizduokite, ką mato trimetis, sėdėdamas, tarkime, 29-oje eilėje? Mažojoje salėje, kad ir kur jis sėdėtų, vis tiek veiksmas vyksta čia pat, jis gali net paliesti personažą, drakoną, kostiumą... Kita vertus juk spektaklio veiksmas vyksta Kakės Makės namuose, taigi ir tas namų jaukumas, artumas, šiluma turi jaustis.

Mums iš tiesų svarbiausia yra spektaklio kokybė – nenorime, kad tai būtų vien naudojimasis itin populiaraus personažo vardu, kaip savotišku prekės ženklu. Nenorime kurti šou, skirto masėms, todėl tikrai nesiekiame perkelti spektaklio į areną, nes ne toks buvo mūsų tikslas. Galiausiai nenorime spektaklio tiražuoti, nes persisotinus tampa nebeskanu, nebeįdomu... Atvirkščiai – norime pateisinti lūkesčius tų, kurie ateina į spektaklį kad ir ilgai laukę, norime, kad tai būtų šventė vaikams, kad jie galėtų ne tik išvysti vaidinimą, bet ir po jo prieiti prie personažų, pačiupinėti dekoracijas, pabūti dar šiek tiek toje atmosferoje...

Dabar man gera girdėti atsiliepimus, jog vaikai patys labai nori eiti į šitą spektaklį – iš vakaro išsirenka suknelę, puošiasi, ruoašiasi kaip tikrai svarbiai šventei. Smagu žinoti, kad į teatrą jie nori ateiti patys, o ne tik dėl to, kad mama ar tėtis vedasi...

Man labai patinka tokia spektaklių stilistika, todėl ateityje mielai dirbčiau su kitomis „Kakės Makės“ knygelėmis.  Gal net reikėtų sukurti po spektaklį kituose miestuose ar net šalyse, kur šios knygelės yra išverstos.

Ko galėtumėte palinkėti artėjančių gražiausių metų švenčių proga tėveliams, vaikams, visiems teatro mylėtojams?

Visiems tėveliams, seneliams ir sau pačiai tuo pačiu norėčiau palinkėti nekompensuoti švenčių dovanomis. Nes kai spalį jau perkame dovanėles draugams ir artimiesiems, lapkritį puošiame eglutę, o gruodį lakstome lyg pamišę, dingsta džiaugsmas, pasimeta tikroji Kalėdų dvasia... Aš esu įsitikinusi, kad daug brangesnės, vertingesnės ir šiltesnės dovanos yra tos, kurias padarome, sukuriame savomis rankomis. Kita vertus, tai ir dar vienas būdas prasmingai praleisti laiką su vaiku: kartu iškepti sausainių, meduolių, juos dekoruoti, pakuoti... Manau, labai svarbu per tą pašėlusį švenčių maratoną rasti laiko pabūti su artimaisiais, o ne tiesiog sėdėti priešais televizorių, palinkus virš dubens salotų... Svarbu visiems pabūti ramiai prie bendro stalo, pasikalbėti, pasakyti vienas kitam gražių žodžių – juk geras žodis dažnai svarbesnis už pačią brangiausią dovaną. Net ir labai lauktas daiktas suteiks tik laikiną džiaugsmą, o pasakytas geras žodis galbūt įstrigs visam gyvenimui. Svarbu kurti atsiminimus vaikams – jie galbūt neprisimins, ką gavo dovanų vienais ar kitais metais, bet užtat atsimins, kokios buvo švenčių sutikimo tradicijos jų šeimoje, ką kartu su tėveliais, seneliais veikdavo, kaip ruošdavosi... Tegul tas ruošimasis, sausainių kepimas su vaikais užtruks ilgiau, tegul namuose bus daugiau netvarkos, tačiau niekas neatpirks to sykiu praleisto laiko. Šiuo metu mums labai trūksta tiesiog pabuvimo vienam su kitu. Galbūt šventės – tai proga ramiai, niekur neskubant ir iš tiesų atidėjus visus darbus, rūpesčius į šalį, pabūti su mylimais, brangiais žmonėmis, juos išklausyti, pasipasakoti.

Dėkoju už pokalbį.