Naujienos

ATSISVEIKINIMAS SU SPEKTAKLIU

2015. 10. 06.

Režisierius Jonas Vaitkus: „Aš savęs nuolat klausinėju, tiksliau – ieškau atsakymų, susidūręs su žmogum, knyga, paveikslu, filmu ar spektakliu ir t.t. – žodžiu, su visa gyvenimo įvairove: ką ir kaip mūsų pojūčių „langai“ įsileidžia į savo vidų? Laisva valia ar per prievartą, galbūt netiesiogiai? Sąmoningai ar ne? Laiku ar per anksti, ir kas vyksta, kai tų patyrimų turinys susiduria su jau esama prigimtine patirtimi? Kokios pasekmės? Koks žmogus auga? Mes tiesiogiai ir netiesiogiai sąveikaujam įvairiais lygmenimis, bet niekas niekada neatseks ir nepasvers įtakos vienų kitiems mastų. Martino McDonagh‘o pjesė „Pagalvinis“ apie tai kalba labai atvirai ir drastiškai, ir galbūt ne vienam iš mūsų taps pretekstu jautresniam ir subtilesniam bendravimui. Ir visai nesvarbu, ar tas bendravimas vyksta per spaudą, radiją, teatrą ar šeimoje“1
 
Spalio 31 d., 18 val. paskutinį kartą bus rodomas 2006 m. sukurtas režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklis „Pagalvinis“. Pjesės autorius – garsus airių dramaturgas, scenaristas ir kino režisierius Martinas McDonagh‘as . Kino mėgėjai turėtų gerai žinoti šį vardą – jo trumpametražis filmas „Šeši šaudytojai“ (angl. “Six shooter“ )buvo apdovanotas Oskaru,  daugybę nominacijų už geriausią scenarijų taip pat sulaukė kino juostos „Reikalai Briugėje“ (angl. “In Bruges“) ir „Septyni psichopatai“ (angl. “Seven Psychopaths“).
1998 m. „New York Times“  M. McDonagh‘o pjeses apibūdino kaip „juodo humoro, virtuoziško smurto ir grotesko buveine, kurioje gyvenimas yra virtęs hipertikrove, lyg spąstai įtraukiančią, vienišus herojus“.  
 
2003 metais parašytas „Pagalvinis“ iki šiol laikoma viena iš jo kūrybinių viršūnių. Pirmasis pjesės pastatymas įvyko tais pačiais metais Nacionaliniame teatre Londone, 2005 metais įvyko pjesės premjera Amerikoje, Booth teatre Niujorke. 2004 metais „Pagalvinis“ laimėjo prestižinius Olivier ir Evening Standard apdovanojimus. Tai vienintelė Martino McDonagho pjesė, kurioje veiksmas vyksta ne Airijoje. Dramaturgas veiksmo vietą perkėlė arčiau Rytų, į kalėjimo kamerą, kuri tūno išgalvotoje totalitarinėje valstybėje, šiek tiek primenančioje žydų getus Lenkijoje. Čia, žiaurios diktatūros, tvyrančios už kalėjimo kameros sienų, fone, atsitinka neįtikėtina istorija. Jauną rašytoją Katurjaną (aktorius Sergejus Ivanovas) suima policija, jis mano, kad yra baudžiamas už kitokį mąstymą ir nuoširdžiai nesupranta, kodėl yra tardomas – juk jis tik rašo pasakas apie kerštą už nekaltų vaikučių ašaras ir jas kaip pamokamas istorijas pasakoja savo nepilnaverčiam broliui Michailui (Arnoldas Jalianiauskas). Pasirodo, kažkas mieste preciziškai praktikoje realizuoja kruvinas rašytojo fantazijas, atkuria ištisus niūrių, gotikinių, panašių į košmariškus sapnus pasakų siužetus. Kameroje įvyksta rašytojo akistata su dviem tvarkos sargais. Policininkai Tupolskis (aktorius Vidas Petkevičius) ir Arijelis (aktorius Aleksas Kazanavičius) yra tikri smurto virtuozai. Šių personažų rankomis dramaturgas išmeta savo firminį kozirį – beprasmišką, nužmogintą prievartą. Visą tiesą žiūrovai sužino tik pabaigoje, prieš tai atsisveikinę su visa serija iliuzijų.
 
Atrodo, viskas paprasta. „Pagalvinis“ – spektaklis apie atsakomybę už savo poelgius, apie pavojingą menininko fantazijos jėgą, kuri ne tik kuria, bet ir griauna, naikina. Bet neveltui dramaturgas yra tituluojamas didžiuoju paradokso meistru – savo „Pagalvinyje“ jis iškelia globalius dievoieškos klausimus. Ir sugriauna mitą apie tai, kad šiame gyvenime galima būti atsakingu už ką nors, nes rūpestis žmogumi – Dievo prioritetas. Ir niekieno kito. Būtent užuojauta ir rūpestis priveda pagrindinį herojų Katurjaną iki visiško jo idėjų kracho.
Raginame žiūrovus nepraleisti progos ir kartu atsisveikinti su vienu įspūdingiausiu pastarojo dešimtmečio Jaunimo teatro spektakliu.

1- Daiva Šabasevičienė „Svajonių piligrimas“, 2007, p. 329