Naujienos

Po spektaklio "TERITORIJA"...

2015. 06. 05.

M. K. Oginskio priesakų karuselėje

Mindaugas Klusas ("Lietuvos žinios", 2015-06-01)

Gegužės 27–29 dienomis Valstybiniame jaunimo teatre rodyta paskutinė 2014–2015 metų sezono premjera „Teritorija“. Didžiojoje scenoje išsiteko ne tik kino ekranai, aktoriai, parkūro sportininkai, bet ir žiūrovai. Pro vaizdo projekcijas, uždangas, vaidybos „saleles“ jie keliavo nešami besisukančio scenos rato.

Kino ir teatro sinteze grįstos „Teritorijos“ kūrėjai įkvėpimo sėmėsi iš LDK veikėjo, diplomato, kompozitoriaus Mykolo Kleopo Oginskio (1765–1833) „Priesakų sūnui“ – 1822 metais prancūzų kalba rašyto laiško, kuris keturiolikmetį Irenėjų Oginskį turėjo lydėti į mokslus Italijoje ir apskritai – į garbingą ir prasmingą ateitį. Kunigaikščio paliepimuose iškeltos tikėjimo, pagarbos tėvams, disciplinos, savistabos, lavinimosi, higienos, kūno kultūros ir kitos temos.

Matydami, kad priesakai nė kiek nepaseno, spektaklio inscenizacijos autorė, režisierė, aktorė Aušra Pukelytė ir kino režisierius Ričardas Matačius sumanė pateikti šiuolaikinę M. K. Oginskio teksto interpretaciją, kitaip tariant, „perrašyti“ jį dabartimi.

Pagrindinis personažas – Sūnus (jį įkūnijo režisierės A. Pukelytės sūnus Augustas Gradauskas) – palieka Lietuvą. Gana šaltai atsisveikina su mama, žengia į oro uostą ir sužino, kad jo skrydis vėluos. Įsitaisęs laukiamojo suole vaikinas įninka į savo mobilųjį telefoną. Tai modernus šiuolaikinio paauglio dienoraštis. Rašyti tokį savo ruožtu sūnų raginęs ir M. K. Oginskis.

„Vaikeli mano, tu palieki tėvų namus, ir nuo šio žingsnio prasideda naujas tavo gyvenimo tarpsnis, dabar gali sakyti: „Aš pradedu gyventi savarankiškai.“ Gerai pagalvok, ką reiškia žodis „gyvenimas“: tai ne tik pareiga gyventi, nes gyvybė yra bendras visų gyvų būtybių požymis, bet ir menas gyventi...“ – M. K. Oginskio žodžiais, skaitomais aktoriaus Alekso Kazanavičiaus, prasideda jaunuolio sugrįžimai į vakarykštį laiką, su kuriuo jis galutinai atsisveikino. Praeities vaizdai, lyg būtų filmuoti telefono kamera, perkeliami į scenos ekranus: lietuvių kalbos kabinetas, pamoka apie M. K. Oginskį, jaunuolio klasės draugai, mylima mergaitė, muštynės...

Spektaklio kūrybines pajėgas sustiprino kviestiniai svečiai. Vaizdo epizoduose filmavosi ne tik Andrius Bialobžeskis, smagiai šaržavęs savo pasirodymus TV serialuose, bet ir Gabija Jaraminaitė. Tiko jai ir paauglio mamos vaidmuo, prie kūrybinės biografijos derėjo ir pats „Teritorijos“ sumanymas: edukacinis, skirtas jaunimui. Mat dar prisimename aktorę serialuose „Neskubėk gyventi“, „Naisių vasara“, kur ji vaidino mokytojas, klasės auklėtojas.

Spektaklyje įamžinta autentiška A. Gradausko aplinka – Vytauto Didžiojo gimnazijos dešimtokai, lietuvių kalbos mokytoja Liucija Čiuladienė, bendramoksliai. Į kūrybos procesą režisierė įtraukė ir daugiau jaunų žmonių. Debiutuojanti menininkė Urtė Rimkevičiūtė kūrė spektaklio scenovaizdį ir kostiumus. M. K. Oginskio priesaką atsargiai sportuoti, paisyti pavojų iliustravo trys septyniolikmečiai parkūro propaguotojai. R. Matačiaus „kino padalinys“ sukūrė reginį, privertusį patikėti, kad gyvai stebi Denis Lavant'as šokį su MoCap kostiumu iš filmo „Holy Motors“.

Aktorę Dalią Morozovaitę išvydome ir ekrane, ir scenoje. Grakščioji Jaunimo teatro diva suvaidino Ryto mergaitę, įvaizdino M. K. Oginskio parėdymą: „Būk ankstyvas, kelkis su aušra...“ Priesaką gerbti Motiną, jos atminimu grįsti savo poelgius spektaklio kūrėjai pavaizdavo priešpriešiais žengiančios moters atvaizdu. Tikrai išradingai tarnu Sančiu, kuris lydėjo I. Oginskį į Italiją, šiuolaikinėmis aplinkybėmis statytojai pavertė vokiečių aviganį Niką.

Gal kiek sunkiau sektųsi paaiškinti, kuo su iškeliaujančiu jaunuoliu siejasi Dovilės Šilkaitytės ir A. Kazanavičiaus personažai. Nepadėtų ir prieš spektaklį perskaitytas M. K. Oginskio tekstas. A. Pukelytė yra teigusi, esą vaidybos epizodais perteikiami Sūnaus sapnai, vizijos. Vadinasi, taip jis įsivaizduoja Dėdę ir Tetą (teksto originale – Dolgorukiai), būsimus globėjus. Tačiau viskas, ką matome scenoje, perša išvadą, kad pora gyvena ten, kur lėktuvai neskraido. Sakytum, pirkelėje tamsioje girioje. Kitaip tariant, iš Vilniaus skrendama atgal į Lietuvą, glūdumą, kur prastai rodo televizorius. Gal taip „Teritorijos“ autoriai pasisako prieš jaunimo emigraciją?..

Nepaisant to, šaržuoto dueto pasirodymai linksmino. Šių aktorių nuopelnu spektaklis įgijo gyvybės. Dar kartą turėjome progos pasidžiaugti humoristiniu, komišku aktoriaus A. Kazanavičiaus talentu. Ir burnojančios, nerangų, mažakalbį vyrą ujančios tetos panašumu į... G. Jaraminaitę.

Jaunimo teatras nuo seno garsėjo puikiu sąmoju, išmone subtiliai pašiepti kvailumą, vidutinybę, prastą skonį. Po egzaltuotų dūsavimų ir glaustymųsi, kuriuos per televizorių stebi Dėdė, nuskamba priesako žodžiai: „Šiuo metu literatūroje siaučia romantizmas, taip, kaip gyvenime cholera, bet ši banga praeis...“ Gana vykęs, netikėtas ir nuglėbesčiuotos „serialo aktorės“ išnirimas iš televizoriaus ekrano. Tik minėti teatro kritikus dabar tampa pernelyg madinga...

Kai visa „Teritorijos“ komanda išsirikiavo priešais žiūrovus, joje akivaizdžiai trūko vieno asmens – scenos rato valdytojo. Juk jis – lyg tylus, patikimas keltininkas – be kliūčių gabeno mus per visą spektaklį. O A. Gradauskui – jaunam charizmatiškam maištininkui – „italijose“ norisi palinkėti ne dėdės Dolgorukio, o tikro gero Bertolučio.