Naujienos

Aušra Pukelytė: „Ir kas pasakė, kad jaunimas yra blogas?“

2015. 05. 18.

Šiuo metu Valstybinis jaunimo teatras rengiasi spektaklio „Teritorija“, skirto paaugliams ir jų tėvams, premjerai, kuri įvyks gegužės 27, 28 ir 29 dienomis. Spektaklis remiasi žymaus lietuvių diplomato Mykolo Kleopo Oginskio priesakais, kuriuos 1822 m. jis įteikė savo keturiolikmečiui sūnui, besiruošiančiam išvykti į Italijos universitetą. Beveik du šimtmečiai mus skiria nuo M. K. Oginskio ir jo epochos, tačiau jo mintys ir nerimas dėl tolimesnės sūnaus ateities yra pernelyg akivaizdus ir artimas, kad būtų pamirštas. Apie M. K. Oginskį ir jo priesakų sūnui įkvėptą spektaklį kalbamės su idėjos autore, aktore Aušra Pukelyte.    

– Norėčiau pradėti pokalbį nuo žymaus lietuvių diplomato Mykolo Kleopo Oginskio teksto. Kada atradai šiuos priesakus sūnui ir kuo jie tave sudomino?

Kelerius pastaruosius metus buvau praradusi skaitymo džiaugsmą. Perskaitai knygą, padedi, pamiršti, vėl perskaitai, pamiršti... Parašyti žodžiai manęs nebeuždegdavo. Nelikau abejinga tik istorijai, kuri visada domino. Ieškodama žinių apie Oginskių giminę, susidomėjau ypač įdomia Mykolo Kleopo Oginskio asmenybe ir taip perskaičiau jo priesakus sūnui. Juos skaičiau daugybę kartų, vėl ir vėl, kol galų gale sugrįžo seniai patirta žodžio, minties magija. Negaliu tiksliai įvardyti, kas būtent juose sužavėjo. Jie ir tokie paprasti, ir kartu tokie talpūs. Pradėjau galvoti, o ką aš pasakyčiau, prieš išsiskirdama su savo paaugliu sūnumi ir ką apskritai jam dažniausiai sakau: „ar pavalgei“, „kaip sekasi“, „kiek gavai“, „eik nuo kompo“, „pašerk šunį“... Mokykloje mokomės fizikos, istorijos, matematikos, o būti tėvais mūsų niekas nemoko. „Mes mokame daug nereikalingų dalykų“, – sako vienas A. P. Čechovo personažas, ir jis teisus.

– Ar vos perskaičius priesakus gimė idėja jais remiantis sukurti spektaklį?

Spektaklio idėja mane tiesiog spaudė. Labai norėjosi pasidalyti kylančiomis mintimis ir fantazijomis. Metus bandžiau kentėti ir stumti į šalį šią mintį, nes puikiai žinojau, kiek jėgų prireiks ją įgyvendinant. Bet nepavyko. Supratau, kad, jeigu kyla idėja, negalima jos atstumti, nes kitą kartą ji atstums tave. Bet kartu ji (idėja) yra mano stiprybė, neleidžianti pasiduoti.

 – Žinau, kad nemažai domėjaisi pačiu M. K. Oginskiu, jį mini ir savo ekskursijos po teatrą metu.

Kuo daugiau domiesi, tuo labiau supranti, kaip mažai žinai. Sunku spręsti apie žmogų vien iš istorinių faktų. Iš to, ką skaičiau, susidariau įspūdį, jog Oginskiai buvo labai išsilavinę, aristokratiško polėkio, drąsūs žmonės. Mykolas Kleopas pateikė Rusijos imperatoriui Aleksandrui I LDK atkūrimo dekreto projektą, jo sūnus Irenėjus 1835 m. panaikino Rietave baudžiavą. Tokiems žingsniams reikėjo didelės drąsos.

– Kokios šių dienų ir to, apie ką kalbėjo M. K. Oginskis, sąsajos tau svarbios būsimame spektaklyje?

Norisi akcentuoti būtent tėvo ir sūnaus ryšį. Kaip jaučiasi paauglys, kai šalia nėra tėvo, kokią įtaką jam tai daro. Esama daug išsiskyrusių šeimų, berniukai auga su mamomis, mokytojos – moterys, auklėtojos – moterys. Tėvas tampa tolimu, nepasiekiamu idealu.

– Kurdama spektaklį, prieš akis turėjai tik tuos keturiolika priesakų, tad nusprendei įtraukti ir kino elementus. Žinau, jog naudosi videoprojekcijas, o scenos viduryje sėdės vos 60 žiūrovų, aplink kuriuos tiesiogine prasme ir suksis veiksmas. Ar ilgai ieškojai sceninio sprendimo šiam spektakliui? 

 Formą apsprendė idėja. Filmuotoje medžiagoje rodysime realų paauglio gyvenimą: pasimatymą, muštynes, mokyklą, kelionę, o scenoje perteiksime jo sapnus ir fantazijas. Dažniausiai teatre būna priešingai, ir kolegos baiminasi, kad žiūrovams bus sunku viską suprasti. Bet aš pasitikiu žiūrovais ir manau, kad jie viską puikiausiai perskaitys.

– Į pagalbą pasikvietei kino režisierių Ričardą Matačių, kuris atsakingas už visą vizualinę spektaklio medžiagą. Tai didelė atsakomybė. Kaip jis pelnė tavo pasitikėjimą?

Aš filmavausi Ričardo diplominiame filme „Vilkas“ ir jau tada supratau, kad mes iš to paties medžio iškritę. Dar kartu kūrėme dokumentinį filmuką „Pašaukti“ apie Jaunimo teatro aktorius. Esu jam labai dėkinga už tai, kad sutiko man padėti. Jo indėlis šiame spektaklyje labai didelis.

– Ne paslaptis jog paauglį, kurio istorija pasakojama spektaklyje, įkūnija tavo sūnus Augustas Gradauskas. Koks apskritai jo indėlis kuriant šį spektaklį?

Jis yra geras mano draugas (bent aš taip tikiuosi), o draugai vienas kitam padeda. Labai didžiuojuosi savo protingais vaikais. Sesuo juokauja, kad gimdymo namuose man tikriausiai juos sukeitė, nes aš negalėjau tokių susilaukti.

– Nusprendei į kūrybinį procesą įtraukti ir daugiau paauglių. Filmuotoje medžiagoje pamatysime ne tik tavo sūnų, bet ir visą jo klasę. Kaip sekėsi su jais dirbti?

Mano baisiausias vaikystės teatrinis patyrimas – kai pamačiau barzdotą Karlsoną ir Mažylį su didele krūtine. Paauglius turi vaidinti paaugliai. O darbas su jais buvo tikra palaima. Labai rimtai pažiūrėjo į šį reikalą, buvo disciplinuoti, tikslūs ir labai talentingi. Patys pamatysit. Ir kas pasakė, kad jaunimas blogas? Dabar aš rami – Lietuvos ateitis gerose rankose.

– O kaip jaunieji treiseriai? Pradėjus repetuoti, manau, daugelis klausinėjo, ką jie darys ir kas apskritai yra tas parkūras.

 Norėjau į šį spektaklį įtraukti kuo daugiau jaunų kūrėjų, jaunų žmonių, todėl ir pakviečiau tris parkūrininkus – Liną, Pavelą ir Edvardą. Jie labai šaunūs vaikinai, noriai sutiko prisijungti ir puikiai įsiliejo į spektaklio kūrimą.

– Ar pati atsimeni save tokio amžiaus, kokio dabar yra tavo sūnus? Kokius skirtumus matai tarp savo ir jo kartos?

Aš nekenčiau mokyklos, kasdien ėjau kaip į mūšio lauką, mušiausi, kovojau prieš visą pasaulį. Dabartinė karta mažiau kompleksuota, dabar jaunuoliai pasitiki savimi, yra šiltesni, labiau bendraujantys. Paauglystė – pats atviriausias, švariausias laikotarpis, jie tokie tikri, nemokantys prisitaikyti. Už parodomųjų spyglių slepiasi nuostabios asmenybės.

– Ar tai, kad ėmeisi šio projekto, – ženklas, jog teatre pasigendi tokių temų?

 Spektaklių pertekliaus paaugliams tikrai nėra. O tie, kurie yra, dažniausiai pasakoja apie narkomanus, žudikus, savižudžius, kitaip tariant – apie asmenybes, kokių aš gyvenime retai sutinku. Norėjau sukurti spektaklį apie tuos, kurie išoriškai niekuo neišsiskiria, viską slepia viduje, apie stiprius vienišius, nedrąsiai tampančius suaugusiaisiais.

– Spektaklį skiri paaugliams ir jų tėvams. Ko tikiesi iš šio spektaklio ir jo publikos?

Nieko nenoriu auklėti ar mokyti, nes pati nieko nemoku. Linkėčiau sau ir kitiems tėvams labiau įsiklausyti į savo sūnus ir dukteris. Statistikos duomenys rodo, kad tėvai su vaikais kalbasi vos po 7 minutes per parą. Liūdna. Didžiausias blogis – abejingumas, jo tiek daug...

– Galbūt šis spektaklis – tai simbolinis tavo laiškas ateinančiai kartai?

Oi ne, pirmiausia reikia susikalbėti su šia.

Parengė Gintė Pranckūnaitė