Naujienos

Josifo Brodskio poezijos vakaras

2015. 05. 12.

Š. m. gegužės 24 d., 18 val., minint žymaus rusų poeto ir prozininko, Nobelio premijos laureato Josifo Brodskio (1940 05 24 – 1996 01 28) 75-ąsias gimimo metines, Valstybiniame jaunimo teatre, Salėje 99, vyks specialus renginys, kurio metu šio teatro aktorius IGNAS CIPLIJAUSKAS skaitys J. Brodskio eiles lietuvių ir rusų kalbomis. Jam talkins Lietuvos džiazo kultūrai nusipelnęs žmogus, gitaristas, kompozitorius, įvairių performansų autorius JUOZAS MILAŠIUS.

Paklaustas, ką jam reiškia J. Brodskio poezija, I. Ciplijauskas sako, jog J. Brodskis – „tai pirmiausia laisvas žmogus, visu šimtu procentų prisiimantis atsakomybę už tai, kas vyksta aplink, šiuo laiku. Nuo graikų filosofinės nuostabos iki tirono žiaurios bejėgystės, nuo Jėzaus gimimo iki valstiečio, pavogusio kibirą bulvių, tremties ir t. t. Laisvą – žinantį savo ribas, aiškiai suvokiantį savo genialumą, bet nesustingusį pranašo, išminčiaus pozoje. Iš čia eilės: „...Profesoriumas / būbnija, besdamas nykštį dangun, kad atmosferos / sluoksniai kalti dėl to, kas daros, / o ne apie tai, kaip iš vienos sferos / pereit į kitą, kur pro debesų kinkinį / sklinda mūs „gelbėk“, „nekankinki“, / „atleisk“, versdami saulės spindulį / keist savo auksą į prastesnį sidabrą.“

Pasak aktoriaus I. Ciplijausko, J. Brodskis save laikė kalbos tarnu, vergu, kalbos, kuri yra „senesnė ir tvaresnė už visas valstybines santvarkas“. Poetas – tik „kalbos priemonė būčiai tęsti“, o Mūza „iš tiesų yra kalbos diktatas“. „J. Brodskio kūryba turi „magišką“ galią vienyti tam tikrus žmones. Net nesvajojau, kad pirmoji pažintis studijų metais su poeto „Didžiąja elegija Džonui Donui“ po kelerių metų suves su tiek įdomių žmonių, kuriuos vienija tai, kas visą gyvenimą vedė J. Brodskį. Tai dalykai, kurių neįmanoma išmąstyti protu, juos reikia pajausti pilvu. Gegužės 24 d., švenčiant 75-ąjį poeto gimtadienį, skambės tik keletas temų, bandant atskleisti šią unikalią asmenybę. Sąlygiškai jas vadinu: J. Brodskis „lektorius“, „tragiškasis“, „kalėdinis“. Pora eilėraščių bus skaitomi imituojant J. Brodskio skaitymo manierą“, – intriguoja aktorius.

Būtina registracija: vjt.projektai@gmail.com

 

***

Josifas Brodskis gimė 1940 m. gegužės 24 d. Leningrade, mirė 1996 m. sausio 28 d. Niujorke. Palaidotas Venecijoje, San Mikelės kapinėse. Tai vienas garsiausių XX a. žydų kilmės rusų poetų, rašęs ne tik rusų, bet ir anglų kalbomis. J. Brodskis – Nobelio premijos laureatas (1987 m.).

J. Brodskio tėvas Aleksandras Ivanovičius Brodskis (1903–1984) buvo fotokorespondentas, karo metais buvo įvairiuose frontuose, laivyne. Turėjo jūrų kapitono laipsnį. J. Brodskis augo be tėvo, nes šis 1941–1948 m. tarnavo armijoje. J. Brodskio mama Marija Moisejevna Volpert (1905–1983) dirbo sąskaitininke, buhaltere, bet visada pirmiausia jautėsi žmona ir mama.

Baigęs septynias vidurinės mokyklos klases, dėl vieno iš mokytojų antisemitiškumo ir sunkios šeimos materialinės padėties, J. Brodskis buvo priverstas mesti mokyklą. Tuomet jam teko dirbti pačius įvairiausius darbus, kai kurie iš jų – tiesiog sunkiai įsivaizduojami. J. Brodskis darbą šiose ypatingai skirtingose ir daug patirties poetui suteikusiose vietose vadina „tikraisiais savo universitetais“. Baigęs septynias klases, J. Brodskis tapo gamyklos frezuotojo mokiniu. Teko dirbti morge (svajojo tapti gydytoju, vilkėti baltą chalatą), taip pat dirbo fabrike, katilinėje kūriku, švyturio prižiūrėtoju, vasaromis važiuodavo į geologines ekspedicijas (iš viso dalyvavo penkiose – vyko į Kazachstaną, Jakutiją, Tian Šanį). Tuo metu daug skaitė, ypač filosofinę ir religinę literatūrą. Savarankiškai studijavo anglų ir lenkų kalbas.

Pirmieji eilėraščiai, vėliau patekę į poezijos rinkinius, datuojami 1957 m., nors pats poetas sako, kad rašyti pradėjo, būdamas aštuoniolikos. Didelę įtaką jo kūrybai padarė Borisas Sluckis, Marina Cvetajeva, Osipas Mandelštamas, Jevgenijus Reinas, Ana Achmatova. Su pastarąja J. Brodskį siejo ypatingas ryšys, kurį laiką jiedu netgi gyveno vienas greta kito. Dieną parašęs eilėraštį, jaunasis poetas sėsdavo ant dviračio ir vakare veždavo savo kūrinį įvertinti garbiajai rašytojai. Vėliau J. Brodskis rašė, kad A. Achmatovai jaučiasi ypatingai dėkingas už savo gerąsias žmogiškąsias savybes, kurios be jos būtų brendusios daug lėčiau arba išvis nebūtų subrendusios.

Sovietinės valdžios poetas persekiotas nuo 1963 metų, kai laikraštyje Вечерний Ленинград pasirodė jo poeziją juodinantis straipsnis, nors jame iš keturių citatų tik viena buvo J. Brodskio, ir ta ištraukta iš konteksto. 24 metų sulaukusį kūrėją išgarsino teismo procesas, kuriame pirmą kartą naujųjų laikų istorijoje poetas buvo teisiamas kaip veltėdis, mat eilėraščių rašymas nebuvo laikomas darbu. Veltui Leningrado (Sankt Peterburgo) profesoriai E. Etkinsas ir V. Admonis įtikinėjo teismą, kad eilėraščių rašymas – sunkus darbas, reikalaujantis ilgamečio intelektualinio pasirengimo. Veltui A. Achmatova, kuri iškart pripažino J. Brodskio talentą, taip pat Š. Maršakas, K. Čiukovskis, D. Šostakovičius autoritetingai tvirtino, kad šitas vaikinas, baigęs tik septynmetę mokyklą, yra didis poetas. 1964 m. kovo 13 d. statybininkų klubo salėje buvo paskelbtas nuosprendis: pilietį J. Brodskį ištremti penkeriems metams ir priverstinai įdarbinti. J. Brodskis apkaltintas veltėdžiavimu ir ištremtas į Norinskajos kaimą (Archangelsko sritis). Kameroje jį ištiko pirmasis širdies smūgis. Jo teismas tapo žmogaus teisių judėjimo pradžia. Tik rusų inteligentų dėka ir dėl Vakarų spaudos protestų 1965 m. gruodžio mėn., po to, kai teismo posėdžio stenograma ir keliolika J. Brodskio eilėraščių buvo išspausdinti Niujorke, poetas buvo paleistas iš tremties. Šis teismo procesas tapo įkvėpimu rašant biografines knygas, statant teatro spektaklius. J. Brodskio kūryba iki 1988 m. TSRS beveik nebuvo spausdinama. Eilėraščiai plito savilaidos būdu.

Tėvams nebuvo leista aplankyti sūnaus, kai jam buvo atliekama širdies operacija. O jam nebuvo leista atvykti į mamos (1983 m.), vėliau – į tėvo (1984 m.) laidotuves.

1972 m. gegužės 15 d. poetas buvo iškviestas į Vizų ir registracijos poskyrį, kur jam buvo pasiūlyta rinktis – kalėjimas ir psichiatrinė ligoninė arba emigracija. Tų pačių metų birželio 4 d. jis išskrido į Vieną, dalyvavo Tarptautiniame poezijos festivalyje, o po mėnesio gavo kvietimą užimti kviestinio profesoriaus vietą Mičigano universitete. 1978 m. Jeilio universitetas suteikė jam literatūros mokslų daktaro garbės vardą. Jis dėstė ir kituose JAV universitetuose. Nuo 1981  m. gyveno Niujorke. Iš pradžių jo poezija buvo verčiama į anglų kalbą, o 1986 m. išėjo jau anglų kalba parašyta esė knyga „Less Than One“ („Mažiau nei vienetas“) – ji buvo pripažinta geriausia metų kritikos knyga Amerikoje, o J. Brodskis išrinktas Amerikos meno bei literatūros akademijos nariu ir laimėjo kelias premijas.

Poetas lankydavosi Amerikos lietuvių kultūriniuose renginiuose (jo mama vaikystę praleido Lietuvoje, prie Baisogalos), artimai draugavo su Tomu Venclova, yra į rusų kalbą išvertęs T. Velclovos eilių.  

1991 m. sausio 15 d. kartu su Č. Milošu ir T. Venclova J. Brodskis paskelbė protestą-pareiškimą „dėl nežmoniško sovietų išpuolio prieš Lietuvos žmones“.

1996 m. J. Brodskis mirė savo kabinete Brukline, Niujorke, palikdamas jauną žmoną ir vos trejų sulaukusią dukrelę. Laikinai buvo palaidotas Niujorke, tačiau vėliau, žmonos Marijos iniciatyva, 1997 m. birželio 21 d. perlaidotas poeto mylimo miesto – Venecijos – San Mikelės kapinėse.

J. Brodskis atstovauja moderniajai rusų lyrikai ir tęsia pirmųjų XX a. dešimtmečių – „sidabrinio rusų poezijos amžiaus“ – tradicijas, perkeldamas jas į dabartinės pasaulio literatūros kontekstą. J. Brodskis remiasi senaisiais tekstais, Biblija, mitais. Jo poezijoje ir prozoje vyrauja egzistencinė, etinė, filosofinė, religinė problematika. Eilėraščiai pasižymi intelektualia ironija, meistriška forma, juose gausu kultūrinių įvaizdžių. Parašė pjesių („Marmuras“, 1982 m.), autobiografinių ir literatūrinių esė, literatūros kritikos straipsnių, daugiausia anglų kalba. 1966–1970 m. kelis kartus lankėsi Lietuvoje. Kūryboje yra lietuviškų motyvų (eilėraščių ciklas „Lietuviškas divertismentas“, 1971 m., lietuvių kalba išspausdintas 1976 m. ir 1989 m.), poemėlė „Lietuviškas noktiurnas“, parašyta 1973–1983 m., lietuvių kalba išspausdinta 1997 m.).

1987 m. J. Brodskiui Stokholme, Švedijoje, buvo įteikta Nobelio premija. Nors po to rusų spauda ėmė liaupsinti J. Brodskį, jis nebegrįžo aplankyti savo tėvynės. Klausiamas atsakydavo, kad į meilės vietą negrįžtama. J. Brodskis yra apdovanotas JAV Nacionaline knygos premija, jis taip pat yra Sankt Peterburgo Garbės pilietis, 1995 m. 

Parengta pagal Vytauto Kubiliaus straipsnį „Poetinio žodžio autonomija“ ir Ramūno Katiliaus straipsnį „Josifas Brodskis 1940–1996“, iš: Josifas Brodskis „Vaizdas į jūrą“. Vilnius: „Vyturys“, 1999.

***

Josifas Brodskis

ESKIZAS

Padlaiža dreba. Vergas žvengia.

Ir kirvis budelio sužvanga.

Tironas vištgaidį doroja.

Žiemos mėnulis žaižaruoja.

 

Štai toks gamtovaizdis Tėvynės.

Kareivis Kvailę apkabinęs.

Senutė gremžia basą kulną,

Paveikslų gražesnių nebūna.

 

Šuns balsą vėjai pasigauna.

Borisas Glebui snukin spjauna.

O poros sukasi languos.

Kažkas pridirbo ant aslos.

 

Delčios šviesa akis kankina.

Po ja kaip smegens debesynai...

Tegu tepliorius, veltėdys,

Man kitą vaizdą nutapys.

 

1972

Vertė M. Zingeris. Iš: Josifas Brodskis „Vaizdas į jūrą“. Vilnius: „Vyturys“, 1999.