Naujienos

PREMJERA!

2015. 04. 29.

Valstybinis jaunimo teatras gegužės 27,28, 29 d., 18 val., Didžiojoje scenoje pristatys jau paskutinę šio sezono premjerą. Jaunimui skirtą spektaklį „Teritorija“ pagal žymaus kompozitoriaus, visuomenės ir politikos veikėjo, diplomato Mykolo Kleopo Oginskio (1765–1833) unikalų XIX a. pradžios tekstą – priesakus sūnui – kuria aktorė Aušra Pukelytė.  Ji kartu su kino režisieriumi Ričardu Matačiumi bandys analizuoti šiuolaikinio jaunuolio vertybių problematiką, tėvų santykius su bręstančia asmenybe ir, žvelgdama į praeitį, ieškos paaiškinimo, koks yra šeimos vaidmuo dabartinėje visuomenėje. 

Spektaklio scenovaizdį ir kostiumus kuria debiutuojanti jauna menininkė Urtė Rimkevičiūtė, kompozitorius Martynas Bialobžeskis. Spektaklyje vaidina aktoriai: Dovilė Šilkaitytė, Dalia Morozovaitė ir Aleksas Kazanavičius. Vaizdo epizoduose pasirodys Andrius Bialobžeskis, Gabija Ryškuvienė, Augustas Gradauskas bei Vytauto Didžiojo gimnazijos auklėtiniai. Operatorius – Adomas Jablonskis.    

„Paauglystės laikotarpis – išbandymų periodas ne tik jaunuoliui, bet ir jo tėvams. Lietuvoje dažnai šią situaciją blogina nesiliaujančios emigracijos bangos. Išvyksta ir tėvai, ir jaunimas. Spektaklyje bandysime parodyti šiuolaikinį jauną žmogų, atskleisti jo vidinio pasaulio refleksijas, santykį su tėvais. Mums įdomu, kaip iš tikrųjų vaikai reaguoja į tėvo arba motinos nebuvimą šalia. Kas su jais vyksta, kaip artimo ryšio trūkumas keičia jų mąstymą, jausmus, nulemia poelgius“, – sako aktorė Aušra Pukelytė, kuriai šį kartą atiteko inscenizacijos autorės ir režisierės vaidmuo. Nuo tos akimirkos, kai perskaitė M. K. Oginskio jaudinantį tekstą, aktorė mąstė apie galimybę sukurti teatre spektaklį aktualiomis šiuolaikiniams jaunuoliams bei jų tėvams temomis.

1822 m. M. K. Oginskis išleido savo jauniausiąjį sūnų Irenėjų mokytis į Italiją. Jis suprato, kad negalės būti šalia, saugoti, globoti, rūpintis sūnumi, todėl parašė jam laišką, kuriame pateikė keturiolika savidrausmės patarimų – savotiškų taisyklių, kaip elgtis gyvenime, kad būtum laimingas. M. K. Oginskis rašė: „Vaikeli mano, tu palieki tėvų namus ir nuo šio žingsnio prasideda naujas tavo gyvenimo etapas, dabar gali sakyti: „Aš pradedu gyventi savarankiškai.“ <...> Nuo šiol nebebūsiu tavo vedlys, bet šis laiškas kalbės mano lūpomis ir perduos mano patarimus bei nurodymus, galbūt net ir paskutinę valią, jei Apvaizda nesuteiks laimės dar kartą tavęs išvysti.“

Priesakai sūnui stebėtinai tiksliai atitinka emigracijos fone vis aštriau girdimas šių dienų aktualijas. Galima teigti, jog M. K. Oginskis išgyveno tuos pačius jausmus, kuriuos šiandien patiria dauguma Lietuvos tėvų, išlydėdami savo vaikus į nežinomą kraštą: nerimą, susirūpinimą, norą padėti. Diplomatas bandė visą savo išmintį ir gyvenimišką patirtį sutalpinti į kelias eilutes, vildamasis, jog sūnus išliks doru ir teisingu žmogumi. Įdomu tai, jog Oginskių šeima buvo viena paskutiniųjų šeimų, rezidavusių Vilniuje, Arklių gatvėje, stovinčiuose rūmuose, kuriuose dabar yra įsikūręs Jaunimo teatras. Būtent juose bus bandoma prikelti ir šiuolaikiškai pažvelgti į XIX a. romantizmo dvasią.